Daugelis žmonių medų instinktyviai sieja tik su bitėmis, nes būtent jų medus nuo vaikystės atrodo pažįstamas, saugus ir savaime suprantamas, tačiau nedaugelis žino, kad medų gamina ir kamanės — ir būtent čia prasideda įdomiausia istorijos dalis: kamanių medus egzistuoja, tačiau jo beveik niekada nematome ant mūsų stalo, todėl natūraliai kyla klausimas, koks jis yra, kuo skiriasi ir kodėl praktiškai nenaudojamas.
Kamanės priklauso tai pačiai bičių šeimai, todėl galima sakyti, kad jos iš esmės yra tos pačios bitės, tik senesnės evoliuciškai, puresnės, gebančios geriau sušildyti savo kūną ir dėl to sėkmingai išgyvenusios net ledynmečio laikotarpius. Jos gyvena šeimomis, tačiau, skirtingai nei medunešės bitės, jų kolonijos gerokai mažesnės ir dažniausiai susideda tik iš kelių šimtų individų, todėl jų gyvenimo ciklas bei elgesys formuoja visai kitokį santykį su maisto atsargomis.
Tie patys darbai, tačiau visiškai kitokios galimybės
Kaip ir bitės, kamanės nuo ryto iki vakaro renka nektarą ir žiedadulkes, tik jos tai daro kitaip: ilgesnis straublys leidžia pasiekti gilius, uždarus žiedus, pavyzdžiui, dobilų ar kitų „drugelio“ tipo augalų, kuriuose nektaras būna labai skystas, beveik primenantis saldų vandenį. Dėl šios priežasties kamanė gali rinkti nektarą praktiškai iš visų aplink esančių gėlių, kai tuo tarpu bitės pasirenka tik patogesnius, atviresnius žiedus, kurių nektaras natūraliai tirštesnis — būtent čia gimsta pirmasis fundamentinis skirtingo medaus charakterio pagrindas.
Kodėl kamanės nekaupia tokio medaus, kokį kaupia bitės
Bitės nektarą perdirba lėtai ir sudėtingai: jis džiovinamas, fermentuojamas, apsaugomas nuo gedimo ir paverčiamas ilgalaikėmis atsargomis, kurios maitina visą avilį žiemą. Kamanės elgiasi visai kitaip — jos gamina tik tiek medaus, kiek reikia dabartiniam lizdui, nefermentuoja jo taip sudėtingai ir nekaupia pertekliaus. Jei atsargos išeikvojamos, lizdas ir lervos tiesiog žūva, todėl žmogaus bandymai paversti kamanes „medaus gamintojomis“ niekada nebuvo realistiški — tai būtų ekonomiškai nuostolinga ir pačioms kamanėms pavojinga.
Kaip skamba atsakymas: koks gi yra kamanių medus?
Kad būtų paprasčiau suprasti, galima žiūrėti į atskiras savybes, tačiau reikėtų jas matyti kaip vieną bendrą skonio paveikslą.
Kamanių medus paprastai yra daug skystesnis, nes renkamas nektaras mažiau koncentruotas ir nėra taip intensyviai džiovinamas, todėl jis labiau primena sirupą nei klasikinį tirštą bičių medų. Dėl šios priežasties jo saldumas taip pat silpnesnis — ne todėl, kad jis „blogesnis“, o todėl, kad pats produktas tiesiog nėra taip sutirštintas. Skonis dažnai turi daugiau niuansų, nes kamanė nesirenka vieno augalo, o surenka viską, kas žydi aplink, todėl medus nebūna vientisas ar lengvai apibūdinamas. Didelis žiedadulkių kiekis suteikia švelnią rūgštelę, kuri medui priduoda laukinį, šiek tiek „archajišką“ charakterį, nes jis gaminamas beveik be sudėtingų konservavimo procesų.
Visa tai daro kamanių medų labai nenuspėjamą: ten, kur bičių medų galima aiškiai pavadinti „liepų“, „grikių“ ar „rapsų“, kamanių medus tampa savotišku natūraliu mišiniu iš visų aplink žydinčių augalų. Be to, dėl minimalaus konservavimo jis greitai fermentuojasi — esant vos aukštesnei nei +8 °C temperatūrai, todėl iš jo labai lengva gauti rūgstančius gėrimus, vadintus „medaus rasa“, ir istoriškai galima tik spėlioti, ar būtent šis produktas neįkvėpė senųjų medaus gėrimų tradicijų.
Ar jis naudingesnis už bičių medų?
Nepaisant egzotiško įvaizdžio, specialistai sutinka, kad kamanių medus nėra nei stebuklingesnis, nei ypatingai sveikesnis už bičių medų — poveikis organizmui iš esmės panašus, todėl kalbėti apie išskirtines gydomąsias savybes nebūtų pagrįsta.
Kodėl jo neparduoda — atsakymas paprastas
Pagrindinė priežastis slypi ne skonyje, o ekonomikoje: kamanės pagamina labai mažai medaus, jų veisimas šiuo tikslu būtų nuostolingas, o galutinė produkto kaina taptų tokia aukšta, kad praktiškai niekas jo nepirktų. Todėl pramoninis medaus pasaulis liko bičių rankose — o kamanių medus liko daugiau kaip gamtos įdomybė nei realus produktas mūsų virtuvėse.
