Kasdien telefone spaudome skaičius taip automatiškai, kad net nepastebime vienos keistenybės: skaičius 0 klaviatūroje visada yra po 9, apačioje. Iš pirmo žvilgsnio tai nelogiška. Juk matematiškai skaičių eilė turėtų prasidėti nuo nulio: 0, 1, 2, 3 ir taip toliau.
Tačiau telefono klaviatūra nėra sukurta pagal matematikos vadovėlį. Jos istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei išmanieji telefonai, jutikliniai ekranai ar net mygtukiniai aparatai. Atsakymas slypi senuose diskinio rinkimo telefonuose, kuriuose numeris būdavo renkamas pasukant ratuką.
Viskas prasidėjo nuo telefono disko
Senieji telefonai neveikė taip, kaip šiandieniniai. Juose nebuvo nei ekranų, nei programinės įrangos, nei skaitmeninių signalų. Kai žmogus sukdavo diskinį ratuką, telefonas į stotį siųsdavo elektros impulsus.
Kiekvienas skaičius turėjo savo impulsų skaičių:
- 1 reiškė vieną impulsą,
- 2 reiškė du impulsus,
- 3 reiškė tris impulsus,
- ir taip toliau iki 9.
Atrodytų, kad nulis turėtų reikšti nulį impulsų. Tačiau čia ir atsirado problema. Telefono stotis negalėjo „suprasti“ nulio impulsų kaip skaičiaus. Jei impulsų nebuvo, sistema tai galėjo palaikyti tyla, klaida arba tiesiog nieko nevykstančia linija.
Todėl inžinieriai pasirinko praktišką sprendimą: nulis telefone turėjo reikšti ne nulį, o dešimt impulsų.
Taip jis natūraliai atsidūrė po devyneto – kaip paskutinis disko taškas, siunčiantis daugiausia impulsų.
Kodėl nulis negalėjo būti pradžioje
Jei nulis būtų buvęs prieš vienetą, senoji mechaninė sistema būtų susidūrusi su painiava. Telefono stotims reikėjo aiškaus signalo. Vienas pasukimas – vienas impulsas. Devyni – devyni impulsai. O nulis – dešimt impulsų.
Kitaip tariant, nulis telefone tapo ne matematinės sekos pradžia, o impulsų sekos pabaiga. Tai buvo ne dizaino klaida, o techninis sprendimas, leidęs mechaninėms telefono stotims patikimai atpažinti skambučius.
Diskinis telefonas iš esmės buvo labai paprastas, bet gudrus mechanizmas. Žmogus pasukdavo ratuką iki reikiamo skaičiaus, paleisdavo jį, o grįždamas atgal diskas ritmingai „spragsėdavo“. Tie spragtelėjimai ir buvo signalai telefono stočiai.
Pasukus nulį, mechanizmas išsiųsdavo dešimt spragtelėjimų. Tai ir paaiškina, kodėl nulis istoriškai buvo padėtas po devynetu.
Nulis kadaise buvo susijęs ir su operatoriais
Senuosiuose telefono tinkluose nulis turėjo dar vieną svarbią reikšmę. Kai kuriose sistemose surinkus nulį buvo galima susisiekti su telefoniste arba centriniu operatoriumi. Tai buvo laikai, kai ne visi skambučiai jungdavosi automatiškai, o dalį jų padėdavo sujungti žmogus.
Vėliau, telefonų tinklams plečiantis, atsirado tolimojo ryšio kodai, miestų kodai ir sudėtingesnės numeracijos sistemos. Tačiau nulis jau buvo tvirtai įsitvirtinęs kaip paskutinis telefono disko skaitmuo.
Kai diskinius telefonus pakeitė mygtukiniai aparatai, senoji logika niekur nedingo. Žmonės jau buvo įpratę prie tam tikros skaičių tvarkos, todėl gamintojai jos nekeitė.
Šiuolaikiniai telefonai jau veikia visai kitaip
Šiandien telefonai nebesiunčia senųjų mechaninių impulsų. Išmanieji telefonai, mobiliojo ryšio tinklai ir skaitmeninės stotys veikia visiškai kita technologija. Kai spaudžiate skaičių ekrane, jis nebesiunčia spragtelėjimų kaip senas diskinis telefonas.
Mygtukiniuose telefonuose ilgą laiką buvo naudojamas toninis rinkimas. Kiekvienas klavišas turėjo tam tikrą dviejų garso dažnių derinį. Paspaudus skaičių, sistema pagal garsą atpažindavo, kuris mygtukas buvo pasirinktas.
Vyresni žmonės dar gali prisiminti laikus, kai kai kuriuose telefonuose buvo galima perjungti impulsinį ir toninį rinkimą. Tai buvo pereinamasis laikotarpis, kai senoji mechaninių stočių logika dar gyvavo šalia naujos technologijos.
Dabar visa tai atrodo kaip technikos istorija, bet nulis telefono klaviatūroje liko ten pat.
Kodėl niekas neperkelia nulio prieš vienetą
Iš techninės pusės šiandien nulį būtų galima padėti bet kur. Išmaniojo telefono ekrane klaviatūrą galima sukurti kaip tik nori: 0 galėtų būti viršuje, šone ar net atskirame kampe. Bet gamintojai to nedaro dėl vienos paprastos priežasties – įpročio.
Milijardai žmonių visame pasaulyje jau žino, kur telefone yra nulis. Pirštai patys jį randa. Jei staiga kas nors nuspręstų pakeisti tvarką ir padėti nulį prieš vienetą, tai sukeltų didelę painiavą. Žmonės dažniau klystų rinkdami numerius, o pati klaviatūra atrodytų keista.
Tai vadinama dizaino tęstinumu. Net kai technologija pasikeičia, seni sprendimai kartais išlieka vien todėl, kad žmonės prie jų priprato. Tas pats nutiko ir su telefono klaviatūra.
Mažas istorijos pėdsakas mūsų kišenėje
Šiandien, kai atrakinate išmanųjį telefoną ir atidarote rinkimo langą, jame matote ne tik skaičius. Matote mažą technologijų istorijos likutį. Nulis po devynetu yra tarsi tylus priminimas apie laikus, kai numeriai buvo renkami sukant diską, o telefono stotys skaičiuodavo impulsus.
Tai vienas iš tų atvejų, kai šiuolaikiniame įrenginyje išliko sprendimas, gimęs visai kitame technologijų amžiuje. Jis nebėra būtinas, bet vis dar patogus ir atpažįstamas.
Todėl kitą kartą rinkdami numerį galite prisiminti: nulis telefono apačioje yra ne atsitiktinumas ir ne dizaino klaida. Tai palikimas iš laikų, kai 0 reiškė ne tuštumą, o dešimt aiškių mechaninių spragtelėjimų.
