Vaikystėje man atrodė, kad senelis Evaldas tiesiog mėgsta gąsdinti. Jis buvo iš tų senos kartos žmonių, kurie mišką pažinojo geriau nei kai kurie pažįsta savo kiemą. Medžiodavo, grybaudavo, žinojo, kur koks takas baigiasi, kur stirnos eina atsigerti, o kur po lietaus geriau nekelti kojos.
Kartą, kai dar buvau vaikas, jis man pasakė sakinį, kurį prisimenu iki šiol:
„Jei miškas staiga nutyla – eik lauk. Turi maždaug septynias minutes.“
Tada man tai nuskambėjo kaip kažkoks senas prietaras. Juk miškas ir taip kartais atrodo tylus. Bet senelis papurtė galvą ir pasakė: „Ne apie tokią tylą kalbu. Miškas niekada nebūna visiškai tylus. Jei staiga nutyla viskas – čia jau ženklas.“
Dabar suprantu, kad jo žodžiuose buvo daug daugiau ne mistikos, o paprasto, ilgametės patirties išmokyto atsargumo.
Miškas visada kalba
Kas yra buvęs tikrame miške, tas žino: net kai atrodo ramu, ten vis tiek vyksta gyvenimas. Čirškia paukščiai, traška šakos, dūzgia vabzdžiai, šlama lapai, kažkur tolumoje stuksi genys. Net vėjas turi savo garsą.
Senelis tai vadindavo miško balsu. Sakydavo, kad žmogus, įėjęs į mišką, pirmiausia turi ne žiūrėti, o klausytis. Nes akys gali nepastebėti, o ausys kartais išgelbsti.
Tikras pavojingas signalas, anot jo, yra ne tada, kai miške ramu, o kai garsas nutrūksta staiga. Tarsi kas nors būtų paspaudęs nematomą mygtuką ir išjungęs visą gyvybę aplink. Nebegieda paukščiai. Nebetraukia vabzdžiai. Net smulkūs gyvūnai nustoja judėti.
Tokia tyla nėra poilsis. Tai įspėjimas.
Kodėl „septynios minutės“
Senelis niekada neaiškino to moksliškai. Jis sakydavo paprastai: „Tiek laiko dažniausiai turi susivokti.“ Ne pabėgti kilometrus, ne viską apgalvoti, o priimti sprendimą: pasitraukti, rasti saugesnę vietą, nebestovėti kaip įkastam.
Tie septynių minučių žodžiai man įstrigo todėl, kad jie skamba labai konkrečiai. Dabar suprantu: tai ne magiškas skaičius. Tai labiau taisyklė, kuri priverčia veikti iš karto. Nes miške pavojus retai ateina su ilgu įspėjimu.
Jei aplinka staiga nutyla, priežastys dažniausiai gali būti dvi: netoliese atsirado plėšrūnas arba artėja staigus oro pokytis.
Pirmoji priežastis – netoliese gali būti plėšrūnas
Gyvūnai miške pirmi pajunta tai, ko žmogus dar nemato. Paukščiai, smulkūs graužikai, stirnos ar kiti miško gyventojai reaguoja į kvapą, garsą, judesį ir vibraciją. Jie gali pajusti pavojų anksčiau nei žmogus supras, kad kažkas ne taip.
Jei į teritoriją įžengia didesnis plėšrūnas, miškas gali staiga nutilti. Smulkūs gyvūnai sustingsta, nes kiekvienas garsas ar judesys gali juos išduoti. Paukščiai nustoja čiulbėti. Net įprastas šnarėjimas dingsta.
Lietuvos miškuose nereikia kiekvieno šešėlio laikyti meška ar vilku, bet ir nereikia elgtis taip, lyg žmogus miške būtų vienintelis šeimininkas. Laukiniai gyvūnai paprastai vengia žmogaus, tačiau pavojingos situacijos gali kilti, jei gyvūnas nustebinamas, jaučiasi įspraustas, saugo jauniklius arba yra sužeistas.
Senelis sakydavo: „Neskubėk bėgti kaip be galvos. Eik ramiai, bet tvirtai. Ir nesibrauk ten, kur miškas tau ką tik pasakė sustoti.“
Jei įtariate, kad netoliese gali būti gyvūnas, geriau trauktis atgal arba į šoną nuo tos vietos, iš kurios, jūsų manymu, sklinda pavojus. Nekelkite panikos, nešaukite be reikalo, nesiartinkite prie krūmų, iš kurių girdėjote judesį, ir jokiu būdu nebandykite „pažiūrėti iš arčiau“.
Antroji priežastis – artėja audra
Kita priežastis, dėl kurios miškas gali keistai nutilti, yra staigus oro lūžis. Prieš stiprią audrą, škvalą, krušą ar perkūniją gamta dažnai pasikeičia anksčiau, nei žmogus pamato pirmą žaibą.
Paukščiai ir gyvūnai jautriau reaguoja į slėgio pokyčius. Jie gali slėptis, liautis judėję, nutilti. Žmogui tuo metu dar gali atrodyti, kad tiesiog „kažkaip tvanku“ arba „keistai ramu“.
Ypač pavojingas ženklas – jei tyla stoja karštą, tvankią dieną, ore lyg nebelieka judesio, pasidaro sunku kvėpuoti, o tolumoje ima tamsėti dangus. Kartais dar prieš audrą atsiranda pojūtis, tarsi užgultų ausis.
Miške tokia situacija pavojinga ne tik dėl žaibų. Stiprus vėjas pirmiausia laužia sausus, senus ir pažeistus medžius. Nulūžusios šakos krenta be perspėjimo, o audros metu net sveikas miškas gali tapti labai nesaugus.
Jei įtariate, kad artėja audra, nereikia slėptis po aukščiausiu medžiu. Geriau ieškoti žemesnės, atviresnės, saugesnės vietos, laikytis atokiau nuo pavienių aukštų medžių, elektros linijų, senų išpuvusių kamienų. Jei esate netoli automobilio ar sodybos, grįžkite ten kuo greičiau.
Ką daryti, jei miškas staiga nutilo
Pirmiausia – sustokite ir įsiklausykite. Ar tyla tik trumpa pauzė, ar iš tiesų nutilo viskas? Miške būna akimirkų, kai garsai prislopsta natūraliai, bet nenatūralus visiškas nutylimas jaučiamas labai aiškiai. Jis kelia nemalonų pojūtį net tada, kai dar nesupranti kodėl.
Antra – apsidairykite. Pažiūrėkite į dangų, medžių viršūnes, horizontą, gyvūnų pėdsakus, šviežiai judintus krūmus. Įvertinkite, ar artėja audra, ar gali būti laukinis gyvūnas.
Trečia – traukitės. Ne bėkite paniškai, o judėkite ramiai ir greitai. Geriausia grįžti tuo keliu, kuriuo atėjote, jei jis saugus ir aiškus. Jei girdite ar jaučiate pavojų vienoje pusėje, judėkite nuo jos tolyn.
Ketvirta – nevaidinkite drąsuolio. Miškas nėra vieta tikrinti, „kas čia bus“. Jei gamta duoda ženklą, geriau pasitraukti be įrodymų. Kartais pats protingiausias sprendimas yra ne išsiaiškinti, o išeiti.
Senelio pamoka buvo ne apie baimę
Ilgai galvojau, kad senelis mane mokė bijoti miško. Bet dabar suprantu, kad buvo priešingai. Jis mokė pagarbos.
Miško nereikia bijoti kaip priešo. Bet jo negalima laikyti dekoracija pasivaikščiojimui. Tai gyvas pasaulis, kuriame žmogus yra svečias. O svečias turi mokėti elgtis tyliau, atidžiau ir nuolankiau.
Tas jo sakinys apie septynias minutes man dabar reiškia kur kas daugiau nei patarimą miške. Jis primena, kad kartais pavojus ateina ne su triukšmu, o su keista tyla. Taip būna ir gyvenime. Jei aplinka staiga pasikeičia, jei kažkas viduje sako „čia negerai“, jei nutyla tai, kas visada buvo gyva – verta įsiklausyti.
Dabar eidamas į mišką klausausi ne tik paukščių. Klausausi ir tylos. Nes senelis buvo teisus: gamta nekalba mūsų kalba, bet ji beveik niekada netyla be priežasties. O jei miškas staiga sulaiko kvapą, geriausia, ką gali padaryti žmogus, – nesiginčyti su juo. Tiesiog ramiai pasitraukti.
