Dviratis daugeliui iš mūsų yra laisvės simbolis. Jis leidžia judėti savo tempu, tyrinėti aplinką, keliauti tvariai ir nepriklausomai. Tačiau už, rodos, paprasto rėmo slepiasi istorija, kuri atskleidžia ne tik inžinerinius sprendimus, bet ir socialines normas, apribojimus bei lyčių stereotipus, suformavusius dviračio dizainą tokiu, kokį matome šiandien.
Vienas labiausiai atpažįstamų „vyriško“ dviračio bruožų yra tiesi, horizontali sija – viršutinis vamzdis. Ilgus metus daug kas manė, kad tai tiesiog techninis sprendimas, būtinas stabilumui. Tačiau iš tikrųjų atsakymas gerokai platesnis: jis susijęs su tuo, kam buvo leidžiama sėsti ant dviračio ir kaip žmonės turėjo atrodyti tuo metu.
Kaip atsirado viršutinis vamzdis ir kam jis buvo reikalingas?
Jeigu atsukime laikrodį į XIX amžių, pamatysime pirmuosius dviračius su didžiuliu priekiniu ratu. Tokia konstrukcija buvo ne tik nestabili, bet ir beveik nepasiekiama daugeliui žmonių. Dviratis atrodė labiau kaip pavojus nei transporto priemonė.
Viskas pasikeitė atsiradus vadinamiesiems „saugiesiems dviračiams“. Jie buvo žemesni, patogesni ir galiausiai tapo panašūs į tai, ką naudojame šiandien. Būtent tada viršutinis vamzdis įgavo svarbią funkciją — jis sustiprino rėmą, padidino konstrukcinį stabilumą ir padarė dviratį patikimesnį.
Tačiau čia atsirado viena esminė problema: toks dizainas visiškai neatitiko socialinių taisyklių, kurios galiojo moterims.
Kodėl moterų dviračiai sukurti be skersinio vamzdžio?
XIX amžiuje moterims buvo draudžiama dėvėti kelnes. Sijonas buvo laikomas vieninteliu „padoriu“ drabužiu, o bandymas lipti ant dviračio su horizontalia sija buvo laikomas ne tik nepraktišku, bet ir socialiai nepriimtinu. Sėdant ant dviračio reikėdavo kilstelėti sijoną, o tai buvo laikoma „per drąsu“ ir neatitinkančiu to meto normų.
Todėl dizaineriai buvo priversti kurti kitokio tipo dviračius: su žemiau esančiu arba išlenktu rėmu. Tai leido moterims lengviau užlipti ir nulipti nepažeidžiant visuomenei svarbios „padorumo“ taisyklės.
Taigi skirtumas tarp „vyriško“ ir „moteriško“ dviračio iš tikrųjų atkartojo ne biologiją ar ergonomiką. Jis atkartojo visuomenės taisykles, kas ką gali daryti ir kaip turi atrodyti.
Ar šis skirstymas dar turi prasmę šiandien?
Šiandien situacija visiškai kitokia. Drabužių taisyklės seniai pasikeitė, dviračių rėmai tapo lengvesni, tvirtesni, lankstesni, o žmonių poreikiai — įvairesni. Vis daugiau gamintojų pabrėžia, kad dviračiai neturėtų būti skirstomi pagal lytį, o tik pagal patogumą, kūno proporcijas ir važiavimo stilių.
Ar jums reikalingas dviratis su viršutiniu vamzdžiu, ar be jo — tai jau ne socialinis klausimas. Tai klausimas, kaip dažnai važinėsite, kur važiuosite, ar jums svarbiau stabilumas, ar patogus užlipimas.
Lyčių kategorijos dviračių rinkoje vis labiau praranda prasmę, nes vis daugiau žmonių renkasi tai, kas paprasčiausiai geriausiai tinka jų kūnui ir gyvenimo būdui.
Išvada: dviračio rėmas labiau pasako apie istoriją, nei apie lytį
Viršutinis vamzdis ant „vyriško“ dviračio atsirado dėl techninių priežasčių, o išliko daugiausia dėl socialinių normų. Šiandien šios taisyklės nebeturi galios, todėl svarbiausias kriterijus tampa ne lytis, o saugumas, ergonomika ir patogumas.
Rinkdamiesi dviratį, pamirškite etiketes. Žiūrėkite, kaip jaučiatės sėdėdami, kaip lengvai valdote ir ar tai transporto priemonė, kuri iš tikrųjų kviečia jus važiuoti. Ši istorija tik primena: net paprasčiausi daiktai mūsų kasdienybėje kartais slepia sudėtingas kultūrines šaknis — ir jos verta žinoti.
Šaltinis: https://www.fr.de/wissen/eine-stange-warum-haben-herrenraeder-eigentlich-zr-94105751.html
