Veidrodžiams nuo seno priskiriama daugiau reikšmės nei paprastam namų daiktui. Liaudies tikėjimuose sakoma, kad jie gali „įsiminti“ žmogaus žodžius, nuotaiką ir net grąžinti tai, ką žmogus pats sau pasako. Nors tokie įsitikinimai skamba mistiškai, psichologai turi ir labai žemišką paaiškinimą: žodžiai, ištarti žiūrint į savo atspindį, gali stipriai veikti savivertę, nuotaiką ir elgesį.
Kodėl veidrodis laikomas ypatingu
Daugelyje liaudies prietarų veidrodis nėra tik daiktas, padedantis susitvarkyti plaukus ar pasitikrinti išvaizdą. Jis laikytas savotiška riba tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Buvo tikima, kad veidrodis atspindi ne tik žmogaus veidą, bet ir jo būseną, baimes, mintis bei žodžius.
Todėl prie veidrodžio seniau patarta elgtis atsargiai. Ypač tais momentais, kai žmogus žiūri sau tiesiai į akis ir garsiai ištaria neigiamas frazes. Pagal prietarus, tokie žodžiai gali tarsi sustiprėti ir sugrįžti į žmogaus gyvenimą.
Buvo manoma, kad veidrodis veikia kaip stiprintuvas: ką pasakai savo atspindžiui, tą pats sau ir patvirtini. Jei žmogus nuolat kartoja, kad jam nesiseka, kad jis negražus, pavargęs ar niekam nereikalingas, tokios mintys pradeda atrodyti vis tikresnės.
Šiuolaikiniu požiūriu nebūtina tikėti, kad veidrodis turi mistinių galių. Tačiau pats įprotis kalbėti apie save neigiamai iš tiesų gali turėti pasekmių. Žmogus nejučia formuoja savo požiūrį į save, o tai veikia ir jo savijautą, ir kasdienius sprendimus.
Pinigai ir skurdas: kodėl nereikėtų kartoti „aš neturiu“
Viena iš dažniausiai minimų temų liaudies tikėjimuose – pinigai. Sakoma, kad prieš veidrodį nereikėtų kartoti tokių frazių kaip „aš neturiu pinigų“, „man viskas per brangu“, „aš niekada nepraturtėsiu“ ar „visada gyvensiu skurde“.
Pagal prietarus, tokie žodžiai gali pritraukti finansinių sunkumų. Veidrodis esą „užfiksuoja“ žmogaus būseną ir grąžina jam tą patį nepritekliaus jausmą.
Žiūrint praktiškai, nuolatinis savęs įtikinėjimas, kad pinigų nėra ir nieko pakeisti neįmanoma, gali mažinti motyvaciją. Žmogus pradeda matyti tik kliūtis, mažiau ieško sprendimų ir greičiau susitaiko su mintimi, kad situacija nekis.
Todėl net jei finansinė padėtis nėra lengva, prieš veidrodį geriau vengti beviltiškų formuluočių. Vietoj „aš neturiu pinigų“ galima sakyti: „dabar turiu sunkumų, bet ieškau būdų juos išspręsti“. Tai nekeičia realybės stebuklingai, bet padeda neįkalinti savęs neigiamoje mintyje.
Išvaizdos kritika gali paveikti savivertę
Dar viena jautri sritis – išvaizda. Liaudies prietaruose sakoma, kad prieš veidrodį negalima vadinti savęs negražiu, senu, pavargusiu ar nepatraukliu. Tokios frazės kaip „aš baisiai atrodau“, „aš negražus“, „aš pasenau“ ar „mano veidas siaubingas“ laikytos ypač nepalankiomis.
Seniau tikėta, kad tokie žodžiai silpnina žmogaus energiją ir net gali paspartinti senėjimą. Žinoma, tokio teiginio nereikėtų suprasti pažodžiui. Tačiau psichologinis poveikis čia akivaizdus.
Kai žmogus kasdien žiūri į veidrodį ir ieško tik trūkumų, jis pradeda matyti save vis griežčiau. Net smulkūs dalykai ima atrodyti dideli, o nuotaika gali suprastėti dar prieš prasidedant dienai.
Ypač pavojingas įprotis lyginti save su kitais. Veidrodis tada tampa ne pagalbininku, o vieta, kur žmogus save baudžia. Ilgainiui tai gali mažinti pasitikėjimą savimi, norą bendrauti ir rūpintis savimi.
Daug naudingiau prieš veidrodį kalbėti švelniau. Pavyzdžiui, vietoj „aš blogai atrodau“ galima pasakyti: „šiandien esu pavargęs, bet pasirūpinsiu savimi“. Toks sakinys neneigia realybės, bet nepuola žmogaus.
Skundai dėl sveikatos: kodėl verta rinktis atsargesnius žodžius
Pagal liaudies ženklus, prie veidrodžio nereikėtų nuolat kalbėti apie ligas, skausmą, silpnumą ar nuovargį. Tokios frazės kaip „aš visada sergu“, „man viskas skauda“, „esu visiškai be jėgų“ buvo laikomos blogu ženklu.
Buvo tikima, kad veidrodis gali „įtvirtinti“ šią būseną. Kitaip tariant, jei žmogus žiūrėdamas į save kartoja, kad yra silpnas, jis pats sau tai patvirtina.
Psichologai tai aiškintų paprasčiau: nuolatinis dėmesys nemaloniems pojūčiams gali sustiprinti nerimą ir įtampą. Žmogus pradeda dar labiau stebėti kūną, laukti blogų pojūčių ir juos sureikšminti.
Tai nereiškia, kad negalima kalbėti apie sveikatą ar ignoruoti simptomų. Jei žmogui bloga, būtina rūpintis savimi ir prireikus kreiptis į gydytoją. Tačiau kasdienis savęs programavimas frazėmis „aš niekada nebūsiu sveikas“ tikrai nepadeda.
Geriau rinktis ramesnį toną: „jaučiuosi pavargęs, todėl šiandien saugosiu jėgas“, „man reikia poilsio“, „pasirūpinsiu savimi“.
Vienatvė ir nelaimingumas: žodžiai, kurie stiprina būseną
Liaudies tikėjimuose itin nepalankiomis laikytos frazės apie vienatvę ir meilės trūkumą. Pavyzdžiui: „niekas manęs nemyli“, „aš niekam nereikalingas“, „visada būsiu vienas“, „esu nelaimingas žmogus“.
Tokie žodžiai prie veidrodžio laikyti pavojingais, nes esą gali „pririšti“ žmogų prie tos būsenos. Veidrodis tarsi grąžina vienatvę ir padaro ją nuolatine.
Net be prietarų čia yra daug tiesos. Kai žmogus sau kartoja, kad jis niekam nerūpi, jis gali pradėti elgtis taip, lyg tai jau būtų neginčijama tiesa. Mažiau bendrauja, vengia iniciatyvos, užsidaro savyje, jautriau reaguoja į kitų žodžius.
Tokios frazės ne tik atspindi liūdesį, bet ir jį stiprina. Todėl prieš veidrodį verta vengti galutinių, beviltiškų sakinių.
Vietoj „niekas manęs nemyli“ galima sakyti: „dabar jaučiuosi vienišas, bet man reikia ryšio ir galiu jo ieškoti“. Tai skamba paprastai, bet skirtumas didelis: pirmas sakinys uždaro duris, antras palieka galimybę.
Mirtis, baimė ir „siaubingi“ žodžiai
Dar viena draudžiamų temų grupė liaudies prietaruose susijusi su mirtimi, nelaimėmis ir stipria baime. Buvo vengiama prie veidrodžio minėti mirtį, prakeikimus, siaubą ar nelaimes.
Tokie žodžiai laikyti pavojingais todėl, kad veidrodis nuo seno siejamas su paslaptimi, sapnais, mirusiųjų pasauliu ir nematoma energija. Dėl šios priežasties kai kuriose tradicijose veidrodžiai net uždengiami per gedulą.
Šiandien į tai galima žiūrėti ramiau, tačiau žodžių poveikis vis tiek svarbus. Jei žmogus nuolat kalba apie blogiausius scenarijus, jo nerimas gali stiprėti. Smegenys ima gyventi laukimu, kad kažkas nutiks, net jei realaus pavojaus nėra.
Todėl prie veidrodžio geriau vengti dramatiškų, save gąsdinančių frazių. Ne todėl, kad pats veidrodis „atneš nelaimę“, o todėl, kad toks kalbėjimas gali kurti įtampą ir nesaugumo jausmą.
Ką apie tai sako psichologai
Psichologai veidrodžių prietarų paprastai neaiškina mistika, tačiau jie sutinka, kad kalbėjimas su savimi turi didelę reikšmę. Tai vadinama vidiniu dialogu – būdu, kuriuo žmogus nuolat vertina save, savo veiksmus ir galimybes.
Kai žmogus žiūri į savo atspindį, žodžiai gali būti dar paveikesni. Jis ne tik girdi sakinį, bet ir mato save kaip to sakinio adresatą. Todėl frazės „aš niekam tikęs“, „aš negražus“, „man nepavyks“ gali veikti stipriau nei paprasta mintis galvoje.
Neigiamas vidinis dialogas ilgainiui mažina pasitikėjimą savimi. Žmogus dažniau pastebi savo klaidas, labiau bijo nesėkmės, vengia naujų situacijų. Tai gali turėti įtakos ir santykiams, ir darbui, ir bendrai savijautai.
Tuo tarpu palaikantys žodžiai nėra tuščias savęs apgaudinėjimas. Jie padeda keisti toną, kuriuo žmogus kalba su savimi. Svarbu, kad tie žodžiai būtų tikroviški. Ne „viskas tobula“, jei taip nėra, o „man sunku, bet galiu žengti vieną mažą žingsnį“.
Kaip elgtis prieš veidrodį
Jei norisi laikytis senų prietarų arba tiesiog saugoti savo psichologinę savijautą, prieš veidrodį verta vengti savęs žeminimo. Tai nereiškia, kad reikia apsimesti, jog viskas gerai. Svarbu pasirinkti žodžius, kurie negriauna.
Vietoj kritikos galima rinktis palaikymą. Pavyzdžiui:
- „Šiandien atrodau pavargęs, bet tai nereiškia, kad esu blogas.“
- „Man dabar sunku, bet ši būsena nepasiliks amžinai.“
- „Aš galiu pasirūpinti savimi.“
- „Nereikia būti tobulam, kad būčiau vertingas.“
Toks kalbėjimas gali atrodyti neįprastas, ypač jei žmogus įpratęs save kritikuoti. Tačiau ilgainiui jis padeda kurti ramesnį santykį su savimi.
Liaudies tikėjimai taip pat pataria veidrodžius laikyti švarius, o įskilusių ar sudužusių nelaikyti namuose. Net jei į tai žiūrima be mistikos, tvarkingas veidrodis kuria geresnį įspūdį ir mažiau erzina kasdienybėje.
Svarbiausia taisyklė paprasta: veidrodis neturėtų būti vieta, kur žmogus save puola. Tegul tai būna vieta, kur galima sustoti, įkvėpti ir pasakyti sau bent vieną sakinį, kuris padeda, o ne žeidžia.
