Kasdieniame pokalbyje, žiniasklaidoje ir net politikų kalbose terminai „visuotinis atšilimas“ ir „klimato kaita“ dažnai vartojami kaip sinonimai. Atrodo, kad jie reiškia tą patį – kylančią temperatūrą ir besikeičiančius orus. Tačiau moksliniu požiūriu tai yra du skirtingi, nors ir glaudžiai susiję reiškiniai.
Mokslinėje literatūroje šios sąvokos yra neatsiejamos, tačiau turi aiškias ribas. Paprasčiausias šio ryšio paaiškinimas yra toks: visuotinis atšilimas yra variklis, o klimato kaita – tai kelionės rezultatas. Kitaip tariant, visuotinis atšilimas yra pagrindinė priežastis, sukelianti platesnius klimato pokyčius, kuriuos stebime šiandien.
Šiame straipsnyje išsamiai apibrėšime abi sąvokas, paaiškinsime, kaip jos matuojamos, ir atskleisime jų sudėtingą tarpusavio ryšį.
Kas yra visuotinis atšilimas?
Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) pateikia labai konkretų apibrėžimą: visuotinis atšilimas yra bendros paviršiaus oro ir jūros paviršiaus temperatūros padidėjimas, vidurkį matuojant visame pasaulyje per 30 metų laikotarpį.
Tai nėra trumpalaikis karščio pliūpsnis vasarą. Tai ilgalaikė tendencija, kurią mokslininkai stebi ir tiria jau daugiau nei šimtmetį.
Galbūt jus sudomins?
Matavimai per visą istoriją: kaip mes žinome?
Vidutinė Žemės paviršiaus temperatūra per milijardus metų nuolat svyravo – tai kilo, tai krito. Tačiau išsamiausi ir patikimiausi pasaulinės temperatūros įrašai, kuriais remiasi šiuolaikinis mokslas, prasideda nuo 1880 metų.
Iki tol mokslininkai rėmėsi stebėjimais, kuriuos atliko ūkininkai ir pirmieji gamtininkai. Jau XVII amžiuje žmonės savo asmeniniuose dienoraščiuose kruopščiai užrašydavo dienos temperatūrą, kritulių kiekį, pirmąsias ir paskutines šalnas. Nors tai gali atrodyti primityvu, šie duomenys dažnai pasirodė esą stebėtinai tikslūs.
Norėdami pažvelgti dar giliau į praeitį, paleoklimatologai (senovės klimato tyrinėtojai) naudoja „įterptinius duomenis“. Jie tiria senovines žiedadulkes, kalnų ledynų pėdsakus, ledo kernus iš Antarktidos, medžių rievių storį ir net uolienų cheminę sudėtį. Nors temperatūros įrašai skiriasi priklausomai nuo regiono, kuo arčiau dabarties, tuo labiau mokslininkai įsitikinę faktu: per pastaruosius 50 metų vidutinė Žemės temperatūra kilo daug sparčiau nei per bet kurį kitą žinomą atšilimo įvykį istorijoje.
Šiltnamio efektas: nuo atradimo iki krizės
Nuo XIX a. vidurio mokslininkai pradėjo suprasti, kad anglies dioksidas (CO2) yra pagrindinis temperatūros reguliatorius. 1856 m. fizikė Eunice Foote pirmoji pademonstravo, kaip CO2 sugeria saulės šilumą, ir perspėjo, kad didesnis šių dujų kiekis atmosferoje sukeltų aukštą temperatūrą Žemėje. Tai, ką ji aprašė, dabar vadiname šiltnamio efektu.
Šiandien mokslinis sutarimas yra vieningas: didesnis šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis atmosferoje lemia šiltesnį klimatą. 1988 m. NASA mokslininkas Jamesas Hansenas JAV Kongresui su „dideliu užtikrintumu“ paliudijo, kad tarp šiltnamio efekto ir stebimo atšilimo egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.
Žmogaus pėdsakas: kodėl tai ne natūralus ciklas?
Nors Žemės istorijoje būta natūralių atšilimų (pvz., dėl ugnikalnių ar Saulės ciklų), dabartiniai pokyčiai yra unikalūs dėl savo greičio ir priežasties. Žmonės sukėlė sparčiausius temperatūros pokyčius per pastaruosius tūkstantmečius.
Pagrindinis kaltininkas – iškastinio kuro deginimas. Nuo pramonės revoliucijos pradžios anglies deginimas išaugo šimtus kartų. Naftos ir gamtinių dujų vartojimas sekė panašia kreive. Deginant šį kurą, į atmosferą išmetamos tonos anglies dioksido, metano ir azoto suboksido. Paprastai tariant, mes apgaubiame Žemę stora taršos antklode, kuri sulaiko šilumą ir neleidžia jai išspinduliuoti į kosmosą.
Kas yra klimato kaita?
Jei visuotinis atšilimas yra temperatūros kilimas, tai klimatas kaita yra viso to pasekmė. Klimatas yra ilgalaikis oras, o visuotinis atšilimas jį išbalansuoja. Poveikis, kuris anksčiau buvo laikomas tolimos ateities problema, šiandien jau matomas per langą.
Ekstremalios oro sąlygos: nauja realybė
Dėl visuotinio atšilimo orai tapo ne tik šiltesni, bet ir daug audringesni bei nestabilesni. Stichinių nelaimių intensyvumas ir dažnumas pastaraisiais dešimtmečiais augo eksponentiškai.
Reiškiniai, kurie anksčiau buvo vadinami „kartą per šimtmetį“ pasitaikančiomis nelaimėmis (miškų gaisrai, mirtinos karščio bangos, uraganai, potvyniai), nuo 1960 m. tapo 10 kartų dažnesni. Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenimis, per pastaruosius 50 metų pusė visų užregistruotų nelaimių ir didžioji dalis ekonominių nuostolių buvo tiesiogiai susiję su orų ir klimato pavojais.
Mokslininkai pabrėžia: šiltesni vandenynai ir oras suteikia energijos audroms, todėl jos tampa galingesnės ir labiau niokojančios.
Grėsmė ekosistemoms ir „lūžio taškai“
Dar pavojingesnė nei audros yra klimato kaitos grėsmė gyvybę palaikančioms ekosistemoms. Rūšys, kurios negali pakankamai greitai prisitaikyti, žūsta.
Pavyzdžiui, vandenynams sugeriant perteklinį CO2, jie rūgštėja, o tai žudo koralus – jūros gyvybės lopšius. Sausumoje džiūstantys durpynai ir šlapynės išskiria dar daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, sukeldami „kaskadinį efektą“, kai viena problema sukelia kitą, dar didesnę. Tai veda prie „lūžio taškų“, kai pokyčiai tampa negrįžtami.
Dažnai užduodami klausimai
- Ar klimatas gali pablogėti, jei temperatūra nustos kilti?
Taip. Klimato kaita turi inerciją ir kaskadinį poveikį. Pavyzdžiui, jei dėl sausros išdžiūvo miškai, jie nebeatliks savo funkcijos drėkinti orą, todėl vietinis klimatas toliau sausės net ir esant stabiliai temperatūrai.
- Jei dabar nustosime teršti, kada pamatysime rezultatą?
Pasak IPCC, jei šiandien ženkliai sumažintume emisijas, CO2 koncentracija atmosferoje pradėtų mažėti per 5–10 metų. Tačiau realų pasaulio temperatūros kritimą pamatytume tik po 20–30 metų. Todėl delsti negalima – veiksmai reikalingi šiandien, kad išsaugotume rytojų.
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
