Pastarųjų dienų speigas Baltijos regione daugeliui priminė seną tiesą, kurią per šiltas žiemas buvome beveik pamiršę: žiema vis dar gali būti tikra. Staigus temperatūros kritimas, kandantis vėjas ir ilgai išsilaikantis šaltis žmonėms vėl grąžino jausmą, kad sausio pabaiga nėra vien „pilkas pereinamasis laikotarpis“, o realus sezonas, galintis mesti iššūkį ne tik mūsų komfortui, bet ir infrastruktūrai.
Latvijos orų redaktorius ir meteorologas Tomas Bricis atvirai sako tai, ką daugelis tik nujautė: latviai prie tokių sąlygų tiesiog nebepratę. Tačiau jo mintis iškart tampa aktuali ir Lietuvai – nes situacija abiejose šalyse panaši: kelis metus dominavus švelnesnėms žiemoms, visuomenė ir miestų sistemos natūraliai „atsileido“, o tokios šalčio bangos dabar jaučiasi kaip ekstremalumas, nors istoriškai tai buvo įprasta.
Kodėl ši šalčio banga atrodo baisesnė nei iš tikrųjų
Tomas Bricis pabrėžia, kad pats šaltis sausio pabaigoje nėra fenomenas, kuris prilygtų rekordams ar istoriniams ekstremumams. Tokios temperatūros Baltijos šalyse būdavo ir anksčiau, o kai kuriais metais jos net laikydavosi ilgiau. Tačiau pasikeitė mūsų pojūtis: per pastaruosius dešimtmečius žiemos tapo šiltesnės, o ilgas speigas – retesnis. Dėl to visuomenė priprato prie kitokio žiemos veido, kur didesnė dalis sezono praeina tarp nulio ir kelių laipsnių šalčio.
Toks klimatinių lūkesčių pasikeitimas sukuria paradoksą: kai termometras staiga krenta iki -20 ar net artėja prie -30, atrodo, kad vyksta kažkas neįprasto. Tačiau iš meteorologinės perspektyvos tai – klasikinė šiaurietiška žiema, kurią tiesiog buvome išstūmę iš atminties.
Lietuvoje šis pojūtis identiškas. Vos keli pastarieji metai su švelnesniais sausiais ir permainingais vasariais užtenka, kad visuomenė „pamirštų“, kaip atrodo tikras šaltis. O kai jis grįžta, sugrįžta ir emocinė reakcija – panika dėl automobilių, vamzdžių, šildymo sistemų, net elementarios buities.
Kur speigas smogia labiausiai – ir kodėl Lietuva čia nėra išimtis
Pasak Latvijos meteorologo, artimiausios dienos yra ne tik testas žmonėms, bet ir technikai. Tokiomis sąlygomis labiausiai „pasimato“ silpnos vietos: vandentiekio avarijos, vamzdynų įtrūkimai, šildymo sistemų gedimai, transporto trikdžiai. Latvijoje jau fiksuojama daugiau avarijų, nes šalčiui jautrūs senesni vamzdžiai neatlaiko. Tai laikoma viena pagrindinių priežasčių, kodėl visuomenė jaučiasi nepasiruošusi – infrastruktūra ilgą laiką nebuvo pratinama prie tokio spaudimo.
Lietuvoje situacija iš esmės tokia pati. Didžiuosiuose miestuose, ypač senesniuose rajonuose, taip pat pirmiausia „lūžta“ tai, kas buvo suprojektuota kitoms žiemoms – ilgesnėms, šaltesnėms ir stabilesnėms. O privačių namų savininkai dažnai susiduria su dar praktiškesne problema: jei švelniomis žiemomis izoliacijos patikra buvo atidėliojama, speigas šią klaidą atskleidžia greitai ir brangiai.
Kodėl klimato kaita šaltį daro keistesnį, bet ne mažiau pavojingą
Bricis pateikia mintį, kuri skamba paradoksaliai, tačiau tiksliai apibūdina dabarties klimatą: šaltis Baltijos šalyse niekur nedingo, tačiau jis tapo kitoks. Klimato kaita reiškia ne tai, kad žiemos išnyks, o tai, kad jos taps mažiau nuspėjamos. Vienais metais dominuos švelnus ir drėgnas fonas, kitais – gali ateiti staigi šalčio banga, kuri dėl kontrasto su pastaraisiais sezonais atrodys kaip katastrofa.
Meteorologas pastebi ir dar vieną dalyką: jeigu tokia pati šalto oro masė būtų atėjusi prieš kelis dešimtmečius, tikėtina, jog temperatūros būtų dar žemesnės – -35 ar net -40. Dabartinėmis sąlygomis tokios ekstremalios reikšmės regionui tampa sunkiau pasiekiamos, tačiau tai nereiškia, kad -20 ar -25 yra „ne problema“. Priešingai – tai temperatūra, kuri labai greitai sukuria kritines situacijas buityje ir miestuose.
Pajūris prieš žemyną: Baltijos jūra švelnina, bet tik iš dalies
Latvijoje Bricis atkreipia dėmesį į klasikinį regioninį skirtumą: pajūryje šaltis kiek švelnesnis, nes jūra amortizuoja temperatūros kritimą. Lietuvos pajūris taip pat visada turi šį efektą – Klaipėdos krašte, Kuršių nerijoje ar Palangoje dažnai būna keliais laipsniais „lengviau“ nei šalies rytuose ar pietryčiuose.
Tačiau tai dažnai tampa apgaulingu komfortu. Pajūryje mažesnis šaltis nereiškia mažesnio pavojaus: čia dažnai intensyvesnis vėjas, kuris smarkiai sumažina juntamąją temperatūrą. Todėl -10 pajūryje gali būti fiziškai sunkiau pakeliama nei -15 ramesniame žemyniniame regione.
Ledas tampa pavojingiausia „užšalusios žiemos“ iliuzija
Vienas iš ryškiausių šios šalčio bangos padarinių – greitas vandens telkinių užšalimas. Latvijoje meteorologas perspėja apie pavojingą situaciją įlankose, kur formuojasi dreifuojantis ledas. Lietuvai šis perspėjimas lygiai taip pat aktualus Kuršių mariose, Baltijos pakrantėje, taip pat didesniuose ežeruose ir upėse, kur ledo paviršius gali atrodyti saugus, bet realiai būti klastingas.
Būtent čia slypi didžiausias spąstas: žmogus mato baltą horizontą ir nusprendžia, kad ledas tvirtas, tačiau pakanka srovės, vėjo, temperatūros šuolio arba vietinės properšos – ir situacija tampa mirtinai pavojinga. Tokiomis dienomis ledas dažnai yra ne tvirtas pagrindas, o trumpalaikė apgaulė.
Išvada: tai žiema, kuri primena, kad mes atpratome
Tomo Bricio žinutė latviams iš esmės yra perspėjimas ne apie rekordus, o apie realybę: speigas nėra „neįmanomas“ ar „naujiena“, tačiau mes tapome jam nepasiruošę. Ir būtent čia slypi pagrindinė priežastis, kodėl tokios oro sąlygos šiandien sukelia didesnį stresą nei prieš kelis dešimtmečius.
Lietuva šioje istorijoje yra to paties regiono dalis – su labai panašiu klimatu, panašiais įpročiais ir panašiomis silpnomis infrastruktūros vietomis. Todėl tai nėra tik Latvijos pamoka. Tai bendras Baltijos šalių priminimas: žiema gali būti švelni, bet kai ji grįžta „senoviškai“, paaiškėja, kad atpratome nuo paprastų dalykų – nuo šalčio, kurį anksčiau vadinome tiesiog žiema.
