Prisiminus vaikystę, tie šiurkštūs, šalti, briaunuoti stiklo kvadratai išnyra kaip iš sovietinio peizažo albumo. Jie stovėjo ligoninių koridoriuose, baseinų dušuose, mokyklų laiptinėse, gamyklų valgyklose ir net daugiabučių įėjimuose. Braukdavai per juos pirštu ir jausdavai žvarbų šaltį, net jei lauke buvo vidurvasaris. Pro juos matydavai tik neryškius, išplaukusius siluetus – tarsi per pieno plėvelę.
Daugelis buvo įsitikinę, kad stiklo blokeliai – tai grynai sovietinis išradimas, atsiradęs iš poreikio taupyti, išlaikyti šilumą ir kartu užtikrinti bent kiek šviesos. Tačiau istorija pasirodė daug įdomesnė.
Amerikietiška pradžia, sovietiškas renesansas
Pirmąjį stiklo bloką 1880-aisiais patentavo amerikietis – ir jis buvo skirtas ne sienoms, o… šaligatviams. Idėja buvo geniali: įleisti stiklines plyteles į šaligatvio dangą, kad saulės šviesa prasiskverbtų į požeminius rūsius. Tamsūs, drėgni rūsių koridoriai staiga pradėjo gauti natūralaus apšvietimo.
Idėja prigijo, tačiau tik Sovietų Sąjungoje stiklo blokeliai tapo tikru fenomenu. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pradėjus masinę ligoninių, mokyklų, pirties kompleksų ir gamyklų statybą, prireikė medžiagos, kuri būtų tvirta, praleistų šviesą ir būtų atspari temperatūrų šuoliams. Paprasti langai buvo brangūs, trapūs, o žiemą nuolat rasodavo ir „verkdavo“.
Sovietų inžinieriai sprendimą tobulino savaip: iš dviejų storų stiklų suvirinta tuščiavidurė plyta tapo kone nesunaikinama. Ji atlaikė smūgius, drėgmę, -40 °C šalčius ir laikė šilumą kur kas geriau nei langai.

Kodėl stiklo blokeliai tapo tikru sovietmečio simboliu?
Jų prasmę galima suprasti tik prisiminus to meto realijas.
1. Nemokama šviesa.
Kam deginti elektros lemputę dieną, jei galima įmūryti sieną iš stiklo blokelių? Laiptinėse ir koridoriuose šie kvadratai pildėsi natūralia šviesa, sukuriančia melsvai blankius atspindžius.
2. Nepaprastas atsparumas.
Stiklo blokeliai buvo beveik neįmanomi sudaužyti. Jie atlaikydavo kamuolius, laužtuvus, net netyčia stumtelėtų kaimynų smūgius. Lango stiklas trūkdavo akimirksniu, o stiklo blokas stovėjo kaip forto siena.
3. Privatumas be užuolaidų.
Šviesa sklido, bet vaizdo nebuvo. Dėl to jie tapo pūkinių pirties, baseino ir gamyklų dušų sienų favoritu.
4. Spalvos ir estetika.
Populiariausias buvo žalsvas atspalvis – ramus, oficialus, „valstybinis“. Spalvoti blokai, ypač mėlyni ar geltoni, pranešdavo, kad patalpa turėjo tam tikrą prestižą – sanatoriją ar kultūros rūmus.
Pagrindinė jų paslaptis slypėjo ne šviesoje, o klimate
Nors visi manė, kad stiklo blokeliai montuojami šviesai, tikroji jų galia slypėjo atsparume drėgmei ir šalčiui. Sovietinis klimatas su temperatūrų šuoliais, kondensatu ir amžinu skersvėju sunaikindavo paprastus langus. Jie rasodavo, tekėjo, užšaldavo.
Stiklo blokai tokių problemų neturėjo. Jie buvo idealūs:
- pirtims ir baseinams,
- skalbykloms,
- gamyklų dušams,
- nešildomoms laiptinėms,
- koridoriams tarp pastatų.
Ten, kur įprastas langas seniai būtų suskilęs, stiklo blokas stovėjo nepajudinamas.

Atgimimas – vėl madoje
Šiandien stiklo blokai grįžo, bet ne į pilkas laiptines. Jie tapo modernių loftų interjero dalimi. Jais kuriamos:
- pertvaros butuose,
- barų prekystaliai,
- ofisų sienos, kurios traukia akį socialiniuose tinkluose.
Tai, kas kažkada buvo utilitarus sprendimas, šiandien virsta dizaino akcentu. Tačiau tiems, kurie užaugo sovietinėse mokyklose ir ligoninėse, šie kvadratai kelia ne tiek estetinį džiaugsmą, kiek nostalgišką šypseną.
Ir jei įsižiūrėsite į stiklo bloką atidžiau, pamatysite mažyčius oro burbuliukus – tarsi savotišką užkonservuotą laiko atspaudą. Galbūt dėl to jie ir atrodo tokie pažįstami, tokie „mūsiški“ – net jei visada buvo lediniai.

