Antarktida ilgą laiką buvo laikoma viena paskutinių beveik nepaliestų Žemės vietų. Tačiau naujas tarptautinis mokslinis tyrimas rodo, kad net ir šis atšiaurus, nuo civilizacijos nutolęs žemynas jau nebegali išvengti pasaulinės taršos. Mikroplastiko dalelės aptiktos vienintelio Antarktidoje gyvenančio vabzdžio organizme – tai svarbus signalas, rodantis, kaip toli yra pažengusi žmogaus veiklos įtaka planetai.
Tyrimas, pakeitęs požiūrį į „švariausią“ žemyną
Tyrimą atliko tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama Kentukio universiteto Martino-Hattono Žemės ūkio, maisto ir aplinkos koledžo specialistų. Jų darbas, publikuotas žurnale „Science of the Total Environment“, yra pirmasis, kuriame dokumentuotas mikroplastiko buvimas Antarktidos sausumos vabzdžių organizmuose.
Pasak projekto vadovo Jacko Devlino, tyrimo idėja gimė po dokumentinio filmo apie plastiko taršą peržiūros. Mokslininką sukrėtė suvokimas, kad plastikas randamas beveik visur, todėl kilo klausimas: ar jis jau pasiekė ir tokias ekstremalias vietas kaip Antarktida.
Vienintelis Antarktidos vabzdys – ypatingas ir itin atsparus
Belgica antarctica – tai besparnis mašalas, vos ryžio grūdo dydžio, laikomas piečiausiu vabzdžiu Žemėje. Jis yra vienintelis vabzdys, gyvenantis tik Antarktidoje ir niekur kitur pasaulyje neaptinkamas.
Šio vabzdžio lervos gyvena drėgnose samanų ir dumblių terpėse palei Antarktidos pusiasalį. Kai kuriose vietose jų tankis gali siekti iki 40 tūkstančių individų kvadratiniame metre. Jos atlieka svarbų ekologinį vaidmenį – skaido negyvą augalinę medžiagą ir padeda grąžinti maistines medžiagas į dirvožemį.
Mokslininkai šiuos vabzdžius vadina „poliekstremofilais“, nes jie geba išgyventi itin žemą temperatūrą, išdžiūvimą, didelį druskingumą, staigius temperatūros svyravimus ir intensyvią ultravioletinę spinduliuotę. Tačiau kilo klausimas, ar ši išskirtinė ištvermė apsaugo juos nuo naujo, anksčiau neegzistavusio streso – mikroplastiko.
Mikroplastikas Antarktidoje – mažai, bet jau yra
Nors Antarktida dažnai vaizduojama kaip visiškai švari teritorija, ankstesni tyrimai jau buvo nustatę plastiko dalelių buvimą sniege ir aplinkiniame jūros vandenyje. Manoma, kad plastikas į žemyną patenka vandenynų srovėmis, vėjo pernaša ir per žmonių veiklą mokslinių stočių aplinkoje.
Šį kartą mokslininkai nusprendė patikrinti, ar mikroplastikas jau patenka ir į sausumos ekosistemas – konkrečiai, į vabzdžių organizmus.
Eksperimentai atskleidė netikėtą poveikį
Laboratoriniuose eksperimentuose Belgica antarctica lervos buvo veikiamos skirtingomis mikroplastiko koncentracijomis. Iš pradžių rezultatai atrodė raminantys: net ir esant didesniam plastiko kiekiui, vabzdžių išgyvenamumas nesumažėjo, o bazinė medžiagų apykaita išliko stabili.
Tačiau detalesnė analizė atskleidė svarbų pokytį. Lervos, kurios buvo veikiamos didesniu mikroplastiko kiekiu, turėjo mažesnes riebalų atsargas. Angliavandenių ir baltymų kiekis iš esmės nesikeitė, tačiau sumažėjęs energijos rezervas gali turėti ilgalaikių pasekmių, ypač tokioje ekstremalioje aplinkoje kaip Antarktida.
Mokslininkai spėja, kad lėtas maitinimasis žemoje temperatūroje ir sudėtinga natūrali dirvožemio struktūra gali riboti plastiko suvartojimą. Vis dėlto tyrimo laikotarpis truko tik 10 dienų, todėl ilgalaikis poveikis kol kas lieka neaiškus.
Plastikas jau randamas ir laukinėje gamtoje
Antrajame projekto etape mokslininkai siekė išsiaiškinti, ar mikroplastikas jau yra laukinių Antarktidos vabzdžių organizmuose. 2023 metų ekspedicijos metu lervos buvo surinktos 20 vietų 13 salų palei Antarktidos pusiasalio vakarinę pakrantę.
Naudojant itin jautrias vaizdinimo sistemas, galinčias aptikti net keturių mikrometrų dydžio daleles, buvo ištirtas 40 lervų žarnyno turinys. Jose rasti du mikroplastiko fragmentai.
Nors skaičius atrodo nedidelis, mokslininkai jį vertina kaip aiškų ankstyvą perspėjimą. Mikroplastikas dar neužvaldė Antarktidos dirvožemio bendrijų, tačiau jis jau patenka į sistemą.
Kodėl tai kelia nerimą mokslininkams
Belgica antarctica neturi sausumos plėšrūnų, todėl plastikas greičiausiai nebus perduodamas toliau mitybos grandinėje. Vis dėlto nerimą kelia tai, kas gali nutikti per visą vabzdžio gyvenimo ciklą, trunkantį iki dvejų metų.
Jei mikroplastiko kiekis didės, o kartu stiprės ir kiti klimato kaitos veiksniai – atšilimas, išdžiūvimas – net ir itin atsparūs organizmai gali pradėti patirti rimtų fiziologinių sutrikimų.
Problema, pasiekusi planetos pakraštį
Pasak Jacko Devlino, šis tyrimas simbolizuoja tikrąjį plastiko taršos mastą. Net vietoje, kur nėra miestų, kelių ar pramonės, mikroplastikas jau randa kelią į gyvus organizmus.
Mokslininkų teigimu, tai aiškus signalas, kad plastiko tarša nėra lokalus reiškinys – tai globali problema, pasiekusi net atokiausius Žemės kampelius. Ateityje planuojama stebėti mikroplastiko koncentracijos pokyčius Antarktidos dirvožemyje ir atlikti ilgalaikius tyrimus, siekiant suprasti, kaip ši tarša keis vieną unikaliausių planetos ekosistemų.
Šaltinis: https://phys.org/news/2025-12-antarctica-native-insect-microplastics.html
