Mirties slėnis jau seniai turi reputaciją kaip viena sausiausių ir karščiausių vietų Žemėje. Čia plyti žemiausias Šiaurės Amerikos taškas – Badwater baseinas, esantis daugiau nei 80 metrų žemiau jūros lygio. Įprastai lankytojus pasitinka begalinės druskos lygumos ir saulės išdegintas kraštovaizdis, kuriame vanduo atrodo beveik neįmanomas.
Tačiau šią žiemą dykuma netikėtai priminė, kad jos istorija buvo visai kitokia. Po rekordiškai drėgno rudens čia vėl pasirodė senovinio ežero šešėlis, kuris, kaip manoma, išnyko prieš daugiau nei 10 000 metų.
Kai sausiausia vieta trumpam tampa ežeru
Remiantis Nacionalinės orų tarnybos duomenimis, rugsėjo–lapkričio laikotarpis šiame regione tapo drėgniausiu per visą stebėjimų istoriją. Vien lapkritį Mirties slėnyje iškrito beveik tiek lietaus, kiek įprastai iškrenta per visus metus kartu sudėjus.
Šio kritulių antplūdžio pakako, kad vanduo susikauptų natūraliame baseine. Maždaug už kilometro nuo Badwater automobilių stovėjimo aikštelės atsirado seklus, bet aiškiai matomas vandens telkinys – vadinamasis vaiduoklių ežeras. Daugumoje vietų vanduo siekia vos kulkšnis, tačiau net toks kiekis čia atrodo beveik stebuklingas.
Ne pirmas kartas, bet visada išskirtinis reiškinys
Nors toks vaizdas gali atrodyti neįtikėtinas, tai nėra visiškai precedento neturintis įvykis. Panašūs ežerai Mirties slėnyje pasirodo kas kelerius metus – dažniausiai po ypač stiprių liūčių ar tropinių audrų.
Paskutinį kartą Manlio ežeras buvo sugrįžęs 2023 metais, kai regioną pasiekė uragano „Hillary“ likučiai. Tąkart vandens buvo tiek daug, kad ežeras išsilaikė visą žiemą. Dar po smarkių 2024 m. vasario liūčių vandens lygis buvo toks aukštas, jog ežere netgi leista plaukioti baidarėmis.
Šį kartą situacija kur kas ramesnė – vandens lygis žemesnis, apie valtis kalbos nėra. Vis dėlto pats faktas, kad ežeras vėl atsirado, dar kartą parodo, kaip greitai ir netikėtai gali keistis net atšiauriausios dykumos.
Koks buvo Manlio ežeras ledynmečio laikais
Ledynmečio epochoje Manlio ežeras buvo visai kitoks pasaulis. Mokslininkų skaičiavimais, jis galėjo siekti daugiau nei 300 metrų gylį ir nusidriekti daugiau nei 160 kilometrų ilgiu, dengdamas didžiąją dabartinio Mirties slėnio dalį.
Ežerą maitino tirpsmo vandenys iš Siera Nevados kalnai. Tačiau klimatui palaipsniui šylant ir sausėjant, vanduo traukėsi, kol galiausiai visiškai išnyko, palikdamas tik druskos lygumas ir mineralų sluoksnius – tai, ką šiandien mato turistai.
Ar po vandens ateis gėlių sprogimas?
Rekordinės liūtys gali turėti ir dar vieną, ypač laukiamą pasekmę. Nacionalinio parko specialistai neatmeta galimybės, kad šlapias ruduo sudarys sąlygas vadinamajam „superžydėjimui“ – masinei dykumų gėlių bangai pavasarį.
Paskutinį kartą toks reiškinys Mirties slėnyje buvo stebėtas 2016 metais ir sutraukė minias lankytojų. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad lietus – tik viena dėlionės dalis. Temperatūra, kritulių pasiskirstymo laikas ir dirvožemio būklė taip pat lemia, ar sėklos iš tikrųjų sužydės.
Trumpas priminimas apie vandeningą praeitį
Ar šis vaiduokliškas ežeras išsilaikys savaites ar tik kelias dienas, dar neaišku. Tačiau pats jo atsiradimas jau tapo aiškiu priminimu: net ir sausiausioje Šiaurės Amerikos vietoje gamta kartais sugeba prisiminti savo vandeningą praeitį.
Ir net jei tai trunka trumpai, toks vaizdas primena, kad Mirties slėnis nėra sustingęs laike – tai gyvas, nuolat besikeičiantis kraštovaizdis, kuriame ekstremalios sąlygos ir netikėti stebuklai eina greta.
