Tyrimas, paskelbtas žurnale Frontiers in Ecology and Evolution, atkūrė dinozauro Heyuannia huangi lizdą ir imituodamas inkubaciją parodė, kad oviraptorai nesunaikino paukštinio inkubacijos modelio — jie turėjo kitokį, aplinkos šilumą išnaudojantį sprendimą.
Kaip buvo atliktas eksperimentas?
Tyrėjų grupė iš National Museum of Natural Science (Taivanas) sukonstravo gyvą modelį: polistireno ir medinio karkaso „suaugėlis“, minkštųjų audinių imitacija iš vatos, burbulinės plėvelės ir audinio, bei dervos „kiaušiniai“. Eksperimentui pasirinko Heyuannia huangi — apie 1,5 m ilgio, ~20 kg sveriantį dinozaurą, gyvenusį maždaug 70–66 mln. metų prieš mūsų erą Kinijos teritorijoje. Tyrėjai sukūrė dvigubą kiaušinių žiedą, atkartodami tikrus fosilinius lizdus, ir fiksavo temperatūros pasiskirstymą esant skirtingai aplinkos šilumai bei skirtingam „suaugėlio“ padėties kampui.
Kas nustatyta — pagrindiniai faktai
Eksperimento rezultatai parodė, kad inkubacijos efektyvumas smarkiai priklausė nuo aplinkos temperatūros ir nuo suaugėlio padėties. Svarbiausi duomenys:
- Skirtumas tarp vidinio ir išorinio žiedo šaltoje aplinkoje siekė iki 6 °C, galėjęs sukelti asinkroninį perėjimą ir nevienodą išsiritimą.
- Šiltesnėmis sąlygomis temperatūros skirtumas sumažėjo iki 0,6 °C, rodydamas, jog saulės ir aplinkos šiluma veikė kaip reikšmingas „bendrininkas“ inkubacijoje.
- Tyrėjai (atskirai nurodė Tzu-Juei Yang ir pirm. autorių Chun-Yu Su) padarė išvadą, kad oviraptorai greičiausiai nenaudojo kontaktinės inkubacijos (TCI) tokiu mastu kaip šiuolaikiniai paukščiai.
Ką tai reiškia mums ir mokslui?
Šis atradimas keičia supratimą apie reprodukcijos elgesį kreidos eroje: oviraptorai derino tėvų kūno šilumą su aplinkos ir saulės šiluma, todėl jų inkubacija buvo mažiau tiesinė nei modernių paukščių. Tai paaiškina, kaip pusiau atviri lizdai galėjo veikti plačiuose klimato kontekstuose ir kaip inkubacijos strategijos evoliucionavo į kontaktinę paukščių inkubaciją.
Apribojimai ir tolimesnės perspektyvos
Modelis naudojo medžiagines imituotes ir dabartinio klimato sąlygas, todėl rezultatai turi apribojimų, kai kalbame apie vėlyvojo kreidos laikotarpio mikroklimatą. Vis dėlto šis fizinis eksperimentas, derinamas su terminėmis simuliacijomis, atveria naują metodologiją paleobiologijoje ir gali padėti geriau suprasti tėvystės evoliuciją bei ekologines sąlygas, kuriomis gyveno dinozaurai. Praktinė reikšmė žmogui — geresnis inkubacijos mechanizmų supratimas gali įkvėpti techninius sprendimus natūralios šilumos išnaudojimui rekuperacinėse ar agropraktinėse sistemose.