Kai girdime žmogaus balsą, smegenys akimirksniu įjungia sudėtingą analizės sistemą: atpažįsta toną, tembrą, emociją ir net galimą intenciją. Tačiau naujas Ženevos universiteto tyrimas parodė, kad šiuos procesus paleidžia ne tik žmogaus balsai. Šimpanzės skleidžiami garsai mūsų klausos žievėje sukelia aiškiai atpažįstamą, stiprią ir evoliuciškai seną reakciją.
Ir dar svarbiau – taip neatsitinka klausantis kitų primatų.
Smegenyse aptiktos specializuotos sritys šimpanzėms
Tyrėjai fMRI skeneriu stebėjo 23 savanorių smegenų aktyvumą, jiems klausant keturių rūšių vokalizacijų: žmogaus, šimpanzių, bonobų ir makakų.
Nors bonobai genetiškai mums tokie pat artimi kaip šimpanzės, jų „dainuojantis“ balsas mūsų neuronams nesukelia nieko panašaus į primityvų žadinimą. Makakos išvis neatlieka jokio poveikio – jų garsai per toli tiek evoliuciškai, tiek akustiškai.
Tačiau šimpanzių balsai – riaumojantys, šiurkštūs, plačiajuosčiai – įjungė labai senus, emocijoms ir socialiniams signalams jautrius neuronų tinklus.
Kodėl būtent šimpanzės?
Svarbiausia ne giminystė, o akustika. Šimpanzių vokalizacijos yra plačiajuostės – turinčios daug dažnių, žemuose registruose, kūniškos, šiurkščios. Tokie signalai evoliuciškai buvo kritiniai: jie pasakoja apie pavojų, pyktį, nerimą, skubumą. Žmonių smegenys šiuos ženklus atpažįsta akimirksniu, tarsi įsijungtų senovinė pavojaus lemputė.
Bonobų garsai, priešingai, primena melodiją – jie mūsų smegenims mažiau „biologiškai svarbūs“.
Kur smegenyse gimsta šis senovinis refleksas?
Didžiausia reakcija užfiksuota viršutiniame smilkininiame vingyje – regione, kuris:
- apdoroja kalbą
- atpažįsta muziką
- reaguoja į ritmą
- analizuoja emocijas
Vos išgirdus šimpanzės riksmą, ši zona suaktyvėja tarsi išgirstų kažką labai pažįstamo. Tai žavi, nes garsas yra ne žmogaus.
Senovinė komunikacijos sistema, vis dar gyvenanti mumyse
Tyrimas prisideda prie naujos kalbos evoliucijos teorijos. Jis rodo, kad mūsų kalbos pagrindą sudarė ne žodžiai, o daug senesnė daugiamodalinė sistema – garsai, kūno gestai, socialinės išraiškos.
Primatai, ypač šimpanzės ir bonobai, naudoja gestus tiksliai taip, kaip žmonių vaikai prieš pradėdami kalbėti: rodo, traukia, prašo, inicijuoja veiksmus.
Sujungus šiuos duomenis su naujuoju atradimu apie balso rezonansą, susidaro aiški išvada:
žmogaus smegenys dar iki kalbos atsiradimo turėjo neuronines sistemas, reaguojančias į emocinį garsą ir kūno signalus.
Todėl kūdikiai atpažįsta motinos balsą dar prieš gimimą – jie reaguoja į plačiajuosčius signalus, ne į žodžius.
Ką tai reiškia kalbos kilmės tyrimams?
Mokslininkai mano, kad žmogaus balso apdorojimo gebėjimai atsirado gerokai anksčiau už kalbą.
Nežodinės komunikacijos „aparatinė įranga“ mūsų smegenyse vis dar gyva ir aktyvi. Todėl net šiandien mes instinktyviai reaguojame į šimpanzės riksmą, nors kasdieniame gyvenime to niekada neprireikia.
Tai ne reiškia, kad suprantame šimpanzę – tik tai, kad dalinamės su ja bendrus, tūkstančius metų senumo komunikacijos pagrindus.
Šaltinis: https://phys.org/news/2025-12-chimpanzee-trigger-unique-brain-humans.html
