Mokslininkai atskleidė bauginantį scenarijų, kas laukia Žemės ateityje

Kiekvieną rytą kylanti Saulė mums atrodo amžina ir nekintanti. Ji šildo vandenynus, maitina augalus, leidžia egzistuoti visai gyvybei. Tačiau net ir pati stabiliausia žvaigždė turi savo galiojimo laiką. Mokslininkai vis garsiau kalba apie tai, kad mūsų planetos likimas neatsiejamas nuo Saulės evoliucijos – o ši evoliucija vieną dieną baigsis tikra kosmine katastrofa.

Šiuo metu Saulė yra vadinamojoje pagrindinėje sekos fazėje. Tai ramus ir stabilus laikotarpis, kai žvaigždės branduolyje vandenilis virsta heliu, išskirdamas milžiniškus energijos kiekius. Būtent ši pusiausvyra leidžia egzistuoti gyvybei Žemėje. Tačiau ši būsena nėra amžina. Po maždaug penkių milijardų metų Saulės branduolyje baigsis vandenilio atsargos, ir tada prasidės procesai, kurių pasekmės bus lemtingos visai Saulės sistemai.

Kaip miršta žvaigždės – ir kodėl tai pavojinga Žemei

Kai žvaigždė praranda savo pagrindinį kurą, jos viduje įvyksta dramatiški pokyčiai. Saulės branduolys pradės trauktis veikiamas gravitacijos, o išlaisvinta energija įkaitins išorinius sluoksnius. Dėl to mūsų žvaigždė ims plėstis šimtus kartų ir virs milžiniška raudonąja milžine.

Tai nebebus rami geltona žvaigždė, prie kurios esame įpratę. Saulė taps didžiule, įkaitusia, pulsuojančia sfera, kurios išorinės ribos pradės artėti prie vidinių planetų orbitų. Pirmiausia jos ugniniuose gniaužtuose atsidurs Merkurijus, vėliau Venera, o galiausiai – ir Žemė.

Mokslininkų skaičiavimais, mūsų planeta gali patirti vieną iš dviejų scenarijų. Arba ją visiškai praris besiplečianti Saulė, arba Žemė bus suplėšyta milžiniškų potvynio jėgų, kurios išardys planetą į įkaitusių uolienų ir metalo fragmentus. Bet kuriuo atveju dabartinė Žemė kaip gyvybės buveinė nustos egzistuoti.

i

Netikėtas atradimas kosmose – niūrus Žemės ateities atspindys

Ilgą laiką šie scenarijai atrodė tik teoriniai modeliai, paremti sudėtingais skaičiavimais. Tačiau neseniai astronomai gavo realių įrodymų, kaip gali atrodyti planetos likimas po žvaigždės mirties.

Už 2283 šviesmečių nuo mūsų esantis Žiedo ūkas tapo tikru kosminiu laboratorijos pavyzdžiu. Naudodamiesi moderniu Didžiojo integralaus lauko įrenginio (LIFU) prietaisu, tyrėjai ūko centre aptiko paslaptingą struktūrą – savotišką „geležinį strypą“, sudarytą iš jonizuotų geležies atomų.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė tik dar viena keista kosminė anomalija. Tačiau detalesnė analizė atskleidė kur kas daugiau. Kardifo universiteto mokslininkas dr. Rogeris Wessonas teigia, kad ši struktūra greičiausiai yra kažkada egzistavusios uolinės planetos liekanos.

Pasak jo, maždaug prieš 4000 metų Žiedinio ūko centrinė žvaigždė taip pat išsiplėtė į raudonąją milžinę ir sunaikino vieną iš aplink ją skriejusių planetų. Geležies kiekis aptiktoje struktūroje beveik idealiai atitinka tai, kas liktų išgaravus tokio dydžio planetai kaip Žemė ar Venera. Tai – tarsi tikras kosminis įspėjimas apie tai, kas vieną dieną gali nutikti ir mūsų pasauliui.

i

Planetiškasis ūkas – paskutinis žvaigždės atodūsis

Žvaigždės mirtis nevyksta akimirksniu. Po raudonosios milžinės fazės Saulė pradės prarasti išorinius sluoksnius. Jie išsisklaidys kosmose, sudarydami įspūdingą, bet trumpalaikį reiškinį – planetiškąjį ūką. Jo centre liks tik mažytė, itin tanki baltoji nykštukė – buvusios žvaigždės branduolys.

Toks likimas ištinka daugelį į Saulę panašių žvaigždžių. Tyrimai rodo, kad po plėtimosi fazės planetų, išgyvenusių arti žvaigždės, beveik nelieka. Statistika negailestinga: tikimybė, kad vidinėse orbitose išliks bent viena planeta, sumažėja nuo 0,28 iki 0,11 procento. Kitaip tariant, beveik visos uolinės planetos žūva kartu su savo žvaigžde.

i

Žemės ateitis – išnykimas ir nauja pradžia

Jei mokslininkų prognozės pasitvirtins, Žemė greičiausiai pakartos to paslaptingo objekto Žiediniame ūke likimą. Planetos medžiaga bus išgarinta, suskaidyta į jonizuotus elementus ir galiausiai taps dalimi didžiulio dujų bei dulkių debesies. Šis debesis po milijonų metų galbūt taps statybine medžiaga naujoms žvaigždėms ir planetoms.

Paradoksalu, tačiau net ir toks niūrus scenarijus turi savotišką kosminį tęstinumą. Nors Žemė kaip planeta išnyks, jos atomai toliau keliaus Visatoje, taps kitų pasaulių dalimi ir galbūt kada nors vėl prisidės prie naujos gyvybės atsiradimo.

Šiandien tokios prognozės atrodo neįtikėtinai tolimos, tačiau jos primena paprastą tiesą: net ir stabiliausi dalykai Visatoje nėra amžini. Saulė, kuri mums dovanoja gyvybę, vieną dieną taps ir jos pabaigos priežastimi. Ir nors tai įvyks po milijardų metų, mokslas jau dabar leidžia pažvelgti į šį didingą ir kartu bauginantį ateities paveikslą.

Šaltiniai:

• https://academic.oup.com/mnras/article/546/1/staf2139/8425243
• https://www.dailymail.co.uk/sciencetech/article-15466535/Earth-VAPORISED-sun-expands-scientists.html