Naujame žurnale „Environmental Science & Technology Letters“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad viena Šiaurės Karolinos sritis gali būti toksiškiausia vieta Žemėje. Būtent čia mokslininkai užfiksavo rekordinę perfluorangliavandenilių, dar vadinamų PFAS, koncentraciją. Šie sintetiniai teršalai kelia susirūpinimą jau dešimtmečius dėl savo ypatingo patvarumo ir gebėjimo kauptis vandenyje, dirvožemyje, gyvuose organizmuose ir žmogaus audiniuose. Kai kuriose Pjemonto regiono dalyse PFAS kiekis nuotekose pasiekė 12 milijonų dalių trilijonui, tai yra maždaug tris milijonus kartų daugiau nei JAV Aplinkos apsaugos agentūros saugiu laikomas lygis.
Ieškodama taršos šaltinio, Duke universiteto komanda pasirinko naują analizės metodą. Vietoje įprastų PFAS formų, kurios nustatomos standartiniais bandymais, tyrėjai analizavo šių junginių pirmtakus. Tai nanodalelės, lėtai virstančios stabiliomis ir toksiškomis PFAS formomis. Jos dažnai lieka neaptiktos įprastiniuose tyrimuose, bet kaupiasi vandens sistemose. Rezultatai buvo stulbinantys. Burlingtono nuotekų valymo įrenginiuose naudojama aukštos temperatūros ir slėgio technologija paspartino pirmtakų virtimą visaverčiais PFAS. Kitaip tariant, valymo įrenginiai iš tikrųjų padidino į aplinką patenkančio srauto toksiškumą.
Lyginant įeinantį ir išeinantį vandenį, paaiškėjo, kad po apdorojimo PFAS kiekis išaugo eksponentiškai. Kai šildymas ir slėgis buvo išjungti, toksiškų formų kiekis smarkiai sumažėjo, tačiau pirmtakai liko dumblo atliekose. Ši medžiaga ir toliau buvo naudojama žemės ūkyje, o ilgainiui suskilo į dar judresnius ir kenksmingesnius junginius. Pirmtakų kilmės paieška nuvedė tyrėjus į vietinį tekstilės fabriką. Apdorojant medžiagas, į kanalizaciją pateko PFAS junginiai, kurie vėliau užteršė vandens telkinius, gruntinį ir geriamąjį vandenį. Po pirmtakų virtimo galutinėmis PFAS formomis su tekstilės gamykla susijusiuose nuotekų srautuose jų kiekis išaugo dešimtimis tūkstančių procentų. Tyrėjai teigia, kad reakcija buvo tokia intensyvi, jog matavimo prietaisai daugiau nei savaitę buvo netinkami naudoti.
Gauti duomenys atskleidžia, kaip sunku nustatyti tikruosius PFAS šaltinius ir kaip lengvai jie išvengia standartinės stebėsenos. Net moderniausios analizės technologijos ne visada aptinka visą teršalų spektrą, jei tyrėjai nepakeičia savo metodikų. Šių junginių kaupimasis vandenyje ir dirvožemyje yra ypač pavojingas, nes PFAS praktiškai nesuyra natūraliai. Dėl šių priežasčių Pjemontas šiuo metu laikomas viena toksiškiausių vietų planetoje. Tyrėjų rezultatai gali tapti raktu, padedančiu identifikuoti paslėptus taršos šaltinius ir kituose pasaulio regionuose.
Mokslininkai pabrėžia, kad kova su PFAS tarša priklauso ne tik nuo pažangių valymo technologijų. Ji reikalauja ir esminės cheminių medžiagų, naudojamų šiuolaikinėje pramonėje, peržiūros.
Šaltinis: https://pubs.acs.org/doi/10.1021/acs.estlett.5c01014
