Žmogaus pojūčiai ilgą laiką atrodė aiškiai apibrėžti: rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas. Pastarasis, kaip buvo manoma, veikia tik tada, kai oda tiesiogiai paliečia objektą. Tačiau naujas mokslinis tyrimas rodo, kad ši riba nėra tokia griežta. Pasirodo, žmonės gali „pajusti“ objektus per atstumą – dar prieš realų prisilietimą.
Šį netikėtą gebėjimą tyrėjai jau vadina savotišku „šeštuoju pojūčiu“ arba nuotoliniu lytėjimu – jutimu, kuris veikia subtiliais fizikiniais signalais ir iki šiol buvo laikomas labiau gyvūnų pasaulio privilegija.
Lytėjimas, kuris prasideda anksčiau nei prisilietimas
Tyrimą atliko Queen Mary University of London ir University College London mokslininkai. Jų išvada paprasta, bet kartu ir stulbinanti: žmogaus nervų sistema geba apdoroti itin silpnus mechaninius signalus, sklindančius per aplinką, dar neįvykus tiesioginiam kontaktui su objektu.
Iki šiol buvo manoma, kad toks gebėjimas būdingas tik kai kuriems gyvūnams. Pavyzdžiui, tam tikros paukščių rūšys, ieškodamos maisto smėlyje, sugeba aptikti paslėptus objektus ne matydamos ar liesdamos juos tiesiogiai, o „skaitydamos“ subtilius smėlio judesius. Dabar paaiškėjo, kad žmogaus ranka veikia panašiu principu.
Eksperimentas smėlyje: žmogus prieš technologiją
Savo hipotezę mokslininkai patikrino eksperimentu, pristatytu IEEE Tarptautinėje vystymosi ir mokymosi konferencijoje. Dalyvių buvo paprašyta lėtai judinti pirštus smėliu užpildytoje dėžėje ir surasti paslėptą kubą. Esminė sąlyga – objektą reikėjo aptikti dar jo nepalietus.
Rezultatai parodė, kad žmonės dažnai teisingai nuspėdavo, kur yra objektas, remdamiesi ne tiesioginiu prisilietimu, o pasikeitusiu smėlio pasipriešinimu ir mikrojudesiais. Kitaip tariant, ranka „pajusdavo“, kad po smėliu yra kažkas kieto.
Siekiant palyginimo, tą pačią užduotį atliko ir robotas – pramoninis manipuliatorius su pažangiais lytėjimo jutikliais ir dirbtiniu intelektu. Nors robotas galėjo aptikti objektą didesniu atstumu, jo sprendimai buvo kur kas mažiau patikimi.
Žmogaus ranka – arti fizinių galimybių ribos
Tyrimo metu atliktas ir fizinis modeliavimas parodė, kad žmogaus rankos jautrumas artėja prie teorinės ribos, kurią leidžia mechanikos dėsniai. Aptikimas vyksta tada, kai smėlio grūdeliai, judinami piršto, „atsimuša“ į stabilų objektą ir sukuria vos juntamą mechaninį aidą.
Skaičiai tai patvirtina. Žmonės teisingai aptiko paslėptus objektus 70,7 % atvejų. Tuo tarpu robotinis jutiklis, apmokytas naudojant LSTM algoritmą, pasiekė tik apie 40 % tikslumą. Tai reiškia, kad natūralus žmogaus jutimas daugeliu atvejų veikė tiksliau nei pažangi technologija.
Šie duomenys rodo, kad žmogaus nervų sistema geba apdoroti informaciją, kuri iki šiol nebuvo laikoma sąmoningo suvokimo dalimi.
Kodėl tai svarbu ne tik mokslui
Šis atradimas keičia požiūrį į lytėjimą kaip pojūtį. Jis nebėra tik reakcija į prisilietimą – tai aktyvus aplinkos „nuskaitymas“, vykstantis dar iki kontakto. Mokslininkų teigimu, tai gali paaiškinti, kodėl žmonės intuityviai „jaučia“ kliūtis tamsoje ar gali dirbti su biriais paviršiais net nematydami jų.
Praktinė šio atradimo nauda taip pat didelė. Remdamiesi žmogaus jutimu, inžinieriai gali kurti naujos kartos robotus, gebančius saugiai dirbti ten, kur rega beveik nenaudinga – pavyzdžiui, kasinėjimuose, paieškos operacijose ar ekstremaliose aplinkose.
Vienas iš tyrimo autorių, Zhengji Chen, pažymi, kad tokios technologijos ateityje galėtų būti naudojamos archeologijoje, tiriant smėlėtą Marso paviršių ar net vandenyno dugną, nepažeidžiant trapių struktūrų.
Žmogus – sudėtingesnis, nei manėme
Šis tyrimas primena, kad net ir gerai pažįstami pojūčiai slepia daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Lytėjimas, kurį laikėme paprastu prisilietimu, iš tiesų veikia kaip jautrus jutiklių tinklas, gebantis „pamatyti“ per judesį ir pasipriešinimą.
Galbūt žmogus neturi antgamtinio šeštojo pojūčio. Tačiau mokslas vis aiškiau rodo, kad mūsų kūnas suvokia pasaulį gerokai plačiau ir subtiliau, nei iki šiol drįsome manyti.
