Dešimtmečius žmonija pirmąjį kontaktą su kita civilizacija piešė kaip įspūdingą reginį – nusileidžiančius laivus, dangaus užtemdymą ar bent jau aiškų, draugišką signalą iš žvaigždžių. Tačiau vis daugiau mokslininkų šiandien kalba apie visai kitokį scenarijų. Tylų, keistą ir netgi neraminantį.
Astrofizikas David Kipping iš Kolumbijos universiteto siūlo hipotezę, kuri apverčia įprastą mąstymą. Jo teigimu, jei žmonija kada nors aptiks nežemišką intelektą, tai greičiausiai nebus klestinti, rami civilizacija. Priešingai – pirmasis signalas gali ateiti iš pasaulio, kuris jau balansuoja ties žlugimo riba.
Kodėl Visata pirmiausia parodo kraštutinumus
Kippingas atkreipia dėmesį į keistą, bet nuoseklų mokslo dėsningumą: pirmieji atradimai beveik niekada nebūna „vidutiniai“. Astronomijoje mes dažniausiai pastebime pačius ryškiausius, galingiausius ar labiausiai išsiskiriančius objektus – ne todėl, kad jų daugiausia, o todėl, kad juos lengviausia pamatyti.
Pirmosios aptiktos egzoplanetos buvo rastos ne aplink ramias, į Saulę panašias žvaigždes, o šalia pulsarų – itin egzotiškų ir pavojingų objektų. Tas pats galioja ir naktiniam dangui: dauguma plika akimi matomų žvaigždžių yra milžinai, nors Visatoje dominuoja blankios, vos šviečiančios raudonosios nykštukės.
Išvada paprasta: tai, ką pamatome pirmiausia, dažniausiai nėra norma.
„Garsus“ signalas iš civilizacijos pabaigos
Šią logiką pritaikęs nežemiško intelekto paieškoms, Kippingas suformulavo vadinamąją Eschatijos hipotezę. Ji teigia, kad pirmasis signalas iš kitos civilizacijos greičiausiai bus ne tvarkingas ir ilgalaikis pranešimas, o trumpas, intensyvus ir sunkiai paaiškinamas reiškinys.
Tokį „garsų“ kosminį pėdsaką galėtų sukelti civilizacija, išgyvenanti krizę: nekontroliuojamas energijos išmetimas, staigūs planetos atmosferos pokyčiai, milžiniško masto pramoninė veikla ar net sąmoningas, desperatiškas bandymas būti pastebėtiems.
Hipotezės pavadinimas kilęs iš eschatologijos – mokymo apie paskutinius egzistencijos etapus. Kitaip tariant, pirmasis kontaktas gali būti ne pažintis, o liudijimas apie kažkieno pabaigą.
Nemalonus klausimas: ar tai jau matyti mumyse?
Ši teorija verčia pažvelgti ir į pačią žmoniją iš šalies. Didėjantis anglies dioksido kiekis atmosferoje, cheminė tarša, spartūs klimato pokyčiai – visa tai iš kosmoso galėtų atrodyti kaip aiškūs technologinio aktyvumo, bet kartu ir nestabilumo ženklai.
Kippingas net užsimena apie garsųjį 1977 m. užfiksuotą „Wow!“ signalą. Nors jokių įrodymų nėra, jis svarsto: o kas, jei tai buvo ne draugiškas „labas“, o trumpas, galingas signalas iš civilizacijos, kuri jau nebeturėjo daug laiko?
Kaip keičiasi ateivių paieškos
Eschatijos hipotezė siūlo keisti požiūrį į paieškas. Užuot ieškojus tik reguliarių radijo transliacijų, mokslininkai raginami stebėti anomalijas – trumpalaikius, keistus, sunkiai paaiškinamus reiškinius.
Būtent todėl vis didesnę reikšmę įgauna plataus masto dangaus stebėjimai, atliekami moderniose observatorijose. Jos nefokusuoja dėmesio į vieną konkretų signalą, bet nuolat stebi viską, kas elgiasi „ne taip, kaip turėtų“.
Be filmų scenarijų
Jeigu pirmasis kontaktas vis dėlto įvyks, jis greičiausiai neprimins Holivudo filmų. Jokio laivyno virš miestų, jokių aiškių žinučių žmonijos kalba. Veikiau – trumpas, keistas blyksnis kosmose, kuris privers mokslininkus sustoti ir pasakyti: „Tai netelpa į mūsų supratimą.“
Ir būtent tokios akimirkos, kaip rodo mokslo istorija, dažniausiai tampa pradžia didžiausių atradimų. Ne tada, kai Visata atsako aiškiai, o tada, kai ji užduoda klausimą, į kurį dar neturime atsakymo.
Šaltinis: https://arxiv.org/pdf/2512.09970
