Nors uragano metu visuomenės dėmesys paprastai sutelkiamas į griaunančią vėjo ir staigių potvynių jėgą, naujas plataus masto tyrimas atskleidė paradoksalų faktą – pavojingiausias ir daugiausia gyvybių nusinešantis momentas prasideda tuomet, kai audra jau nuslūgsta.
Tyrimas, paskelbtas prestižiniame medicinos žurnale „The BMJ“, parodė, kad didžiausia žala kyla ne per patį uraganą, o po jo – dėl sveikatos sistemų sutrikimų ir infrastruktūros griūties.
„Tylusis mirčių protrūkis“ po audros
Monašo universiteto (Australija) mokslininko Wenzhongo Huango vadovaujama komanda išanalizavo 217 atogrąžų ciklonų duomenis iš devynių šalių, aprėpiančius 14,9 mln. mirčių per pastaruosius du dešimtmečius. Rezultatai atskleidė dėsningumą:
pirmąsias dvi savaites po ciklono mirtingumas išauga dramatiškai, nors audros jau seniai nebėra.
Ypač pavojingas laikotarpis – pirmosios 14 dienų po uragano. Tyrėjai nustatė, kad mirčių skaičius kasdien padidėdavo vidutiniškai 92 % už kiekvieną papildomą ciklono dieną. Tačiau daugiausia žmonių mirdavo ne dėl tiesioginių traumų (jų padaugėdavo apie 21 %), o dėl inkstų nepakankamumo bei lėtinių ligų komplikacijų.
Kai vandens, vaistų ir elektros nėra
Po uragano žmonės dažnai lieka be švaraus vandens, elektros, transporto ir medicininės pagalbos. Lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams – diabetikams, širdies ir inkstų ligomis sergantiems žmonėms – tai tampa mirtinu išbandymu.
- Inkstų nepakankamumo atvejų mirštamumas padidėja net 92 %.
- Diabeto komplikacijų – 15 %.
- Neurologinių ir psichikos sutrikimų – 12 %.
- Infekcinių ligų – 11 %.
Pagrindinės priežastys – praleistos dializės procedūros, neveikiančios vaistinės, užlieti keliai ir uždarytos ligoninės. Tokiose situacijose labiausiai nukenčia neturtingos ir socialiai pažeidžiamos bendruomenės, kurių ištekliai riboti dar prieš nelaimę.
Reikia naujo požiūrio į pasirengimą stichinėms nelaimėms
Tyrėjai pabrėžia, kad pavojingiausia uragano fazė nėra audros pikas, o laikotarpis po jos. Todėl būtina perorientuoti reagavimo strategijas – daugiau dėmesio skirti sveikatos priežiūros tęstinumui ir medicininės infrastruktūros apsaugai.
Pasak Huango, „pirmoji pagalba negali baigtis kartu su vėju. Didžiausia grėsmė prasideda tada, kai atrodo, jog pavojus jau praėjo.“
Šis tyrimas iš esmės keičia požiūrį į stichinių nelaimių valdymą – jis primena, kad tikra audra dažnai prasideda tada, kai dangus jau giedras.
