XIV amžiaus viduryje Europą užklupo viena didžiausių nelaimių žmonijos istorijoje – Juodoji mirtis. Per kelerius metus ji nusinešė dešimčių milijonų žmonių gyvybes, sunaikino ištisus miestus ir negrįžtamai pakeitė Europos visuomenę. Iki šiol buvo aišku, kad ligą sukėlė bakterija Yersinia pestis, plitusi per blusas ir graužikus. Tačiau kodėl pandemija prasidėjo būtent tuo laikotarpiu ir kodėl ji taip greitai apėmė beveik visą žemyną, ilgą laiką liko atviras klausimas.
Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Communications Earth & Environment“, siūlo netikėtą, bet įtikinamą paaiškinimą: Juodosios mirties pradžią galėjo paskatinti katastrofiški ugnikalnių išsiveržimai ir jų sukelti klimato pokyčiai.
Šaltos vasaros ir klimato smūgis Europai
Tarptautinė mokslininkų komanda nustatė, kad XIV amžiaus penktojo dešimtmečio viduryje Europoje iš eilės pasitaikė dvi neįprastai šaltos vasaros. Toks reiškinys viduramžių klimatui buvo itin retas ir turėjo rimtų pasekmių žemės ūkiui.
Tyrėjų teigimu, pagrindinė priežastis buvo galingi ugnikalnių išsiveržimai, kurių metu į atmosferą pateko dideli kiekiai pelenų ir sieros junginių. Šios dalelės pasklido stratosferoje ir blokavo dalį saulės spinduliuotės, dėl to Žemės paviršius atvėso.
Tai patvirtina keli nepriklausomi duomenų šaltiniai. Pirėnų kalnuose ir kituose Europos regionuose ištirtos medžių rievės rodo, kad 1345–1346 metais augimas buvo itin prastas – tai aiškus šalto ir nepalankaus klimato ženklas. Papildomų įrodymų suteikė Grenlandijos ir Antarktidos ledo kernai, kuriuose aptiktas padidėjęs sieros kiekis. Tokie cheminiai „parašai“ paprastai siejami su didelio masto vulkaniniais įvykiais.
Žemės ūkio žlugimas ir bado grėsmė
Staigus klimato atšalimas turėjo tiesioginį poveikį žemės ūkiui. Dėl trumpesnio vegetacijos laikotarpio ir saulės šviesos stokos derlius daugelyje Europos regionų smarkiai sumažėjo. Ypač skaudžiai tai palietė Italiją, kur grūdų kainos per trumpą laiką išaugo iki neregėtų aukštumų.
Miestų-valstybių grūdų atsargos sparčiai seko, o badas tapo realia grėsme. Tuo metu maistas buvo ne tik išlikimo, bet ir politinio stabilumo pagrindas. Kuo labiau trūko grūdų, tuo didesnė įtampa kilo miestuose, didėjo neramumų ir socialinių konfliktų rizika.
Italijos miestų-valstybių sprendimas, nulėmęs katastrofą
XIV amžiuje Venecija ir Genuja buvo vienos svarbiausių Viduržemio jūros regiono prekybos jėgų. Jų gerovė rėmėsi sudėtingais maisto tiekimo tinklais, kurių svarbi dalis buvo grūdų importas per Juodąją jūrą.
Tačiau nuo 1343 metų šie prekybos keliai buvo sutrikdyti dėl konfliktų su Mongolų imperija. Kai klimato krizė smogė ne tik Italijai, bet ir Sicilijai, Ispanijai bei Šiaurės Afrikai, pasirinkimų praktiškai nebeliko. 1347 metais, spaudžiami bado grėsmės, Italijos miestai-valstybės sudarė taiką ir vėl atvėrė prekybos kelius į Juodosios jūros regioną.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad būtent tuo metu šiose teritorijose jau keletą metų plito maras. Tačiau desperatiška padėtis vertė rizikuoti – maistas buvo svarbesnis už galimą pavojų.
Grūdų laivai ir mirtinas krovinys
Pasak tyrėjų, kartu su kviečiais ir kitais maisto produktais į Europą galėjo atkeliauti ir mirtini „keleiviai“. Blusos, pernešančios Yersinia pestis, galėjo išgyventi grūdų maišuose, maitindamosi organinėmis dulkėmis ir atliekų dalelėmis.
Kai šie kroviniai buvo iškraunami uostuose, parazitams pakako peršokti ant vietinių žiurkių. Iš ten bakterija labai greitai pasiekė žmones. Neatsitiktinai pirmieji Juodosios mirties protrūkiai Europoje buvo užfiksuoti būtent uostų miestuose, priklausomuose nuo importuojamų grūdų, pavyzdžiui, Venecijoje ir Genujoje.
Tuo tarpu miestai, kurių žemės ūkis buvo stabilesnis ir labiau orientuotas į vietinę gamybą, tokie kaip Roma ar Milanas, su epidemija susidūrė kiek vėliau.
Ne viena priežastis, o lemtinga grandinė
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad ugnikalnių išsiveržimai patys savaime „nesukūrė“ maro. Bakterija egzistavo ir anksčiau. Tačiau būtent klimato šokas sukūrė sąlygas, kurios sujungė kelis pavojingus veiksnius į vieną grandinę.
Šaltos vasaros sunaikino derlių, maisto trūkumas privertė priimti rizikingus politinius sprendimus, o atnaujinta prekyba atvėrė kelią ligai. Viduramžių pasaulyje, kuriame nebuvo nei karantino sistemų, nei supratimo apie bakterijų plitimą, tokia kombinacija tapo mirtina.
Pamokos šiandienos pasauliui
Juodosios mirties istorija, žvelgiant per klimato pokyčių prizmę, skamba stebėtinai aktualiai ir šiandien. Ji parodo, kaip glaudžiai tarpusavyje susijusios gamta, ekonomika, politika ir visuomenės sveikata. Vienas iš pirmo žvilgsnio nutolęs reiškinys – pavyzdžiui, ugnikalnio išsiveržimas – gali sukelti pasekmių kaskadą, pakeičiančią ištisų civilizacijų eigą.
Mokslininkų teigimu, šis tyrimas primena, kad globalizuotos sistemos yra pažeidžiamos. Net ir po beveik 700 metų Juodosios mirties analizė rodo, jog didžiausios katastrofos dažnai kyla ne dėl vienos priežasties, o dėl sudėtingos, iš anksto sunkiai numatomos įvykių grandinės.
Šaltinis: https://www.nature.com/articles/s43247-025-02964-0
Malačius, taip ir varyk 😉!