Mirties kvapas – ne metafora, o realus cheminis reiškinys, kurį mokslas gali paaiškinti. Naujausi tyrimai atskleidė, kas daro žmogaus irimo kvapą išskirtinį ir kodėl jis sukelia tokią stiprią instinktyvią reakciją.
Mirties kvapas nėra vien šiurpi frazė iš siaubo filmų – tai visiškai realus ir moksliškai paaiškinamas reiškinys. Kaip ir egzotiška lavoninė gėlė iš Indonezijos miškų, kuri vabzdžius vilioja pūvančios žuvies ir senų kojinių dvoku, žmogaus kūnas po mirties išskiria jam būdingą cheminę „puokštę”. Šis kvapas yra sudėtinga cheminė simfonija, signalizuojanti apie gyvenimo ciklo pabaigą.
Kadaverinas ir putrescinas – mirties cheminiai pasiuntiniai
Šio proceso centre yra du junginiai su stebėtinai niūriais, bet tiksliais pavadinimais: kadaverinas ir putrescinas. Jie susidaro skaidantis aminorūgštims negyvuose audiniuose. Tačiau šių medžiagų galima rasti daugelio gyvūnų organizmuose, todėl ilgą laiką mokslui liko mįslė, kas tiksliai daro žmogaus irimo kvapą tokį unikalų.
Proveržis įvyko 2015 metais, kai buvo atliktas plataus masto tyrimas. Šešis mėnesius mokslininkai analizavo lakiuosius organinius junginius, išsiskyrusius irstant šešių žmonių ir dvidešimt šešių gyvūnų palaikams – nuo kiaulių ir triušių iki paukščių ir varlių. Rezultatai parodė, kad tai nebuvo viena medžiaga, o unikalus 452 junginių „kokteilis”.
Unikalus cheminis „parašas”
Tyrėjams pavyko išskirti specifinį aštuonių junginių derinį, kuris skyrė žmonių ir kiaulių palaikus nuo kitų gyvūnų. Be to, jie sugebėjo nustatyti penkis specifinius esterius – riebaluose randamus junginius – būdingus tik žmonių palaikams. Tai pagaliau leido mokslui atskirti žmogaus irimo kvapą nuo kiaulių, kurios dažnai naudojamos kaip žmonių analogai tyrimuose.
Gamtos signalas ir evoliucinis įrankis
Šis galingas kvapas yra toks išskirtinis, kad gamtoje tarnauja kaip gyvybiškai svarbus signalas. Musės ir kiti vabzdžiai gali jį užuosti iš didelių atstumų ir netgi įsirausti dviejų metrų gylyje po žeme, kad pasiektų kūną ir padėtų kiaušinėlius. Tačiau ne tik maitėdos reaguoja į šį signalą – tyrimai atskleidė, kad žmonės taip pat turi unikalų santykį su mirties kvapu.
Pasąmoninis poveikis žmogaus elgesiui
Mokslininkai nustatė, kad žmonės ne tik geba atpažinti šį kvapą, bet ir jis turi keistą pasąmoningą poveikį mūsų elgesiui. Net trumpalaikis putrescino poveikis, net kai žmogus nesuvokia, kad jį užuodžia, mobilizuoja grėsmės reakciją. Eksperimentų dalyviai demonstravo padidėjusį budrumą, dažniau bandė pabėgti iš potencialiai pavojingos situacijos ir demonstravo daugiau gynybinio elgesio.
Taigi mirties kvapas greičiausiai veikia kaip senovinė įspėjimo sistema, signalizuojanti mūsų smegenims apie galimą pavojų – tiek iš plėšrūnų, tiek iš mikrobų infekcijos. Nors šis kvapas nemalonus, jis atlieka svarbią biologinę ir evoliucinę funkciją, padėdamas žmonėms išvengti pavojingų vietų ir išlikti.
