Maro bakterija, kadaise nusinešusi milijonus gyvybių, nėra vien viduramžių siaubo reliktas. Naujas archeologinis ir genetinis atradimas atskleidė, kad ši mirtina liga žmoniją lydėjo jau prieš maždaug 4000 metų, o dabar mokslininkai pirmą kartą nustatė ir tikėtiną seniausią jos nešiotoją.
Maras plito dar bronzos amžiuje
Ilgą laiką buvo žinoma, kad Yersinia pestis – bakterija, sukėlusi Juodąją mirtį – egzistavo gerokai anksčiau nei viduramžiai. Genetiniai jos pėdsakai buvo rasti bronzos amžiaus žmonių palaikuose, išsibarsčiusiuose per didžiules Eurazijos teritorijas. Tačiau vienas klausimas ilgus dešimtmečius liko be atsakymo: kaip ši liga galėjo taip greitai ir plačiai išplisti, jei tuo metu dar neegzistavo blusomis plintantis maro mechanizmas?
Dabar atsakymas gali būti arčiau nei manyta.
Netikėtas radinys – avies dantyje
Tarptautinė archeologų ir genetinių tyrėjų komanda, analizuodama bronzos amžiaus galvijų, avių ir ožkų kaulus bei dantis, aptiko tai, ko niekas nesitikėjo. Viename maždaug 4000 metų senumo avies dantyje buvo rasta senovinė Yersinia pestis DNR.
Tai – pirmasis patvirtintas atvejis, kai maro bakterija aptinkama ne žmogaus, o prijaukinto gyvūno liekanose iš vėlyvojo neolito ir bronzos amžiaus laikotarpio.
Kodėl tai keičia viską
Svarbiausia detalė – ši senovinė maro atmaina dar nebuvo prisitaikiusi plisti per blusas, kaip tai vyko vėliau viduramžiais. Tai reiškia, kad liga turėjo plisti kitu keliu. Mokslininkų teigimu, klajojančios gyvulių bandos galėjo tapti idealiu „tiltu“ tarp laukinių ligos rezervuarų ir žmonių.
Avys, keliaudamos per stepes ir pievas kartu su piemenimis, galėjo užsikrėsti pačios nesusirgdamos, o vėliau perduoti bakteriją žmonėms arba kitiems gyvūnams. Tai paaiškintų, kodėl identiškos maro atmainos buvo randamos žmonių palaikuose, nutolusiuose tūkstančius kilometrų vienas nuo kito.
Liga galėjo keliauti kartu su žmonių migracija
Tyrėjai pabrėžia, kad šis atradimas ypač reikšmingas todėl, jog avis buvo rasta vietovėje, siejamoje su aktyvia, klajokliška bronzos amžiaus bendruomene. Šios visuomenės sparčiai plėtė gyvulių bandas, judėjo dideliais atstumais ir palaikė glaudžius ryšius su aplinkine gamta.
Tokios sąlygos buvo idealios ligų cirkuliacijai tarp žmonių, gyvulių ir laukinių gyvūnų, kurie galėjo būti natūralus maro rezervuaras – pavyzdžiui, graužikai ar kiti stepėse gyvenę gyvūnai.
Atsargios išvados, bet didelis proveržis
Mokslininkai pabrėžia, kad vienas genetinis radinys dar neleidžia galutinai atsakyti į visus klausimus. Vis dėlto šis atradimas laikomas tikru proveržiu, nes pirmą kartą pateikia realų scenarijų, kaip maras galėjo plisti dar prieš atsirandant klasikiniam, blusomis plintančiam mechanizmui.
Iki šiol Yersinia pestis senoviniuose gyvūnuose buvo rasta vos kelis kartus, tačiau tie pavyzdžiai buvo per prastai išsilaikę, kad būtų galima daryti tvirtas išvadas. Šį kartą genetinis signalas buvo pakankamai aiškus.
Senovinė liga – dar ne iki galo atskleista
Tyrimo autoriai pripažįsta: seniausio maro kelias vis dar slepia daug paslapčių. Natūralus ligos rezervuaras išlieka neaiškus, o žmonių, gyvulių ir laukinės gamtos sąveika prieš tūkstančius metų buvo kur kas sudėtingesnė, nei manyta anksčiau.
Tačiau dabar jau aišku viena – maras neatsirado staiga viduramžiais. Jis ilgai brendo žmonijos istorijoje, keliaudamas kartu su gyvuliais, migracijomis ir civilizacijų plėtra.
Šaltinis: https://www.cell.com/cell/fulltext/S0092-8674(25)00851-7
