Pastaraisiais metais apie Arktį dažnai kalbėta kaip apie „tiksinčią metano bombą“ – esą tirpstant amžinajam įšalui iš jo išsilaisvins milžiniški metano kiekiai ir dar labiau įkaitins Žemės klimatą. Tačiau naujas mokslinis tyrimas leidžia į šią baimę pažvelgti kur kas nuosaikiau. Paaiškėjo, kad Arkties dirvožemyje gyvena ne tik metaną išskiriantys, bet ir jį „suvalgantys“ mikrobai – ir kai kuriomis sąlygomis jie gali net laimėti šią kovą. Tai nereiškia, kad klimato krizė atšaukiama, tačiau dramatiškiausi Arkties scenarijai gali būti buvę per daug supaprastinti.
Kas ta Arkties „metano bomba“ ir kodėl visi jos bijojo?
Po didžiuliais Arkties plotais slypi amžinasis įšalas – per tūkstančius metų įšalusi žemė, kurioje „užkonservuotos“ milžiniškos anglies atsargos. Kai šis įšalas tirpsta, organinės medžiagos suyrą, o dirvožemio mikrobai pradeda dirbti kaip mažos gamyklos: dalis jų anglį paverčia anglies dioksidu, dalis – metanu.
Metanas yra kur kas stipresnės šiltnamio dujos nei CO₂, todėl buvo baiminamasi, kad įšalui tirpstant gali įsijungti vadinamasis grįžtamasis ryšys – kuo daugiau metano išsiskiria, tuo labiau šyla, o kuo labiau šyla, tuo daugiau tirpsta ir išsiskiria dar daugiau dujų. Štai iš kur atsirado gąsdinanti „metano bombos“ metafora.
Naujas tyrimas rodo, kad ši istorija gali būti ne tokia vienpusė, kaip buvome įpratę girdėti.
Ką mokslininkai ištyrė Arktyje?
Europos mokslininkų grupė daugiau nei dešimtmetį rinko amžinojo įšalo ir jį dengiančio dirvožemio mėginius iš įvairių Arkties vietų – Kanados, Grenlandijos, Sibiro. Taip pat buvo tiriami neseniai atitirpę ir dar įšalę sluoksniai netoli Fairbankso Aliaskoje.
Laboratorijose iš šių mėginių buvo „perskaitytos“ ten gyvenančių mikrobų genetinės sekos. Tyrėjus domino dvi pagrindinės grupės:
- metanogenai – mikrobai, kurie gamina metaną;
- metanotrofai – mikrobai, kurie metaną vartoja ir paverčia jį kitomis medžiagomis, dažniausiai CO₂.
Nors abu procesai susiję su šiltnamio dujomis, jų balansas gali lemti, ar dirvožemis tampa metano šaltiniu, ar – bent iš dalies – „filtu“.
Staigmena: metaną „valgančių“ mikrobų kai kur yra daugiau
Analizė parodė netikėtą dalyką: kai kuriais atvejais Arktyje metaną vartojančių mikrobų buvo daugiau nei jį gaminančių. Ypač išsiskyrė viena bakterijų gentis – Methylobacter. Ji aptikta daugelyje vietų ir dažnai gyvena dirvožemio sluoksniuose virš metanogenų, tarsi saugia užtvara, kuri „perima“ kylantį metaną.
Dar įdomiau, kad tyrėjai nagrinėjo skirtingas atitirpusio įšalo zonas – drėgnas ir sausas. Drėgnose, užmirkusiose vietose, kur mažai deguonies, daugiau šansų turi metanogenai, gaminantys metaną. Tačiau sausesnėse vietovėse viršų ima metanotrofai. Kai kurios jų rūšys turi unikalų gebėjimą „pagauti“ metaną net iš oro ir paversti jį mažiau aktyviu CO₂.
Tai reiškia, kad dalis Arkties dirvožemių gali veikti ne kaip „bomba“, o kaip nedidelis metano filtras.
Viskas priklauso nuo to, kokia bus būsima Arktis – šlapia ar sausa
Mokslininkai pabrėžia vieną esminį dalyką: hidrologija – tai yra, ar dirvožemis bus labiau užmirkęs, ar sausas – gali nulemti, kaip elgsis metano ciklas.
- Jeigu tirpstantis įšalas virs pelkėmis, užlietais plotais, ten gali klestėti metaną gaminantys mikrobai ir metano išmetimas didės.
- Jei daugiau teritorijų išdžius, ten labiau suaktyvės metaną vartojantys mikrobai ir dalis metano gali būti „sugaunama“ dar prieš jam patenkant į atmosferą.
Tai nereiškia, kad Arktis virs didžiule metano „kriaukle“, sugeriančia visas dujas. Tačiau tai rodo, kad realybė yra sudėtingesnė nei vienas dramatiškas scenarijus apie neišvengiamą sprogimą.
Ar tai reiškia, kad galime atsikvėpti dėl klimato kaitos?
Deja, ne. Tyrimas nereiškia, kad problema išnyko. Svarbūs keli „bet“:
- metano „valgantys“ mikrobai sprendžia tik dalį metano klausimo ir tik tam tikromis sąlygomis;
- tyrimas parodė mikrobinės sudėties potencialą, bet nematavo, kiek metano realiai išskiriama ar sulaikoma;
- mokslininkams vis dar trūksta ilgalaikių duomenų apie tikrus srautus iš Arkties dirvožemių.
Klimato modeliuose Arktis ir toliau laikoma jautriu regionu, kuriame tirpstant įšalui išsiskirs dalis seniai sukauptos anglies. Kiek tiksliai – dar neaišku. Tačiau dabar turime daugiau argumentų manyti, kad vadinamoji „metano bomba“ gali būti buvusi pernelyg supaprastintas, labiau žurnalistinis nei tiksliai mokslinis terminas.
Ką mums, paprastiems žmonėms, sako šis tyrimas?
Pirma, gamtos procesai yra sudėtingesni ir ne visada veikia „viskas arba nieko“ principu. Net tokioje atšiaurioje vietoje kaip Arktis dirvožemyje vyksta nuolatinė mikroorganizmų kova, kuri gali sušvelninti dalį mūsų baimių.
Antra, net jei dalis blogiausių scenarijų dėl metano pasirodys perdėti, tai nepanaikina bendros klimato krizės. CO₂ emisijos, miškų naikinimas, vandenynų šilimas – visa tai niekur nedingo. Arkties mikrobai mūsų vietoje problemos neišspręs.
Ir trečia, nauji tyrimai primena, kad mokslas nėra statiškas. Tai nuolatinis tikslinimas, kai pradinės, gąsdinančios hipotezės vėliau sušvelninamos, papildomos ir paaiškinamos tiksliau. Tokios naujienos apie Arktį – vienas iš pavyzdžių, kaip pažangesni tyrimai leidžia atsisakyti dramatiškų, bet ne iki galo tikslių vaizdinių ir priartėti prie tikresnio, nors ir sudėtingesnio, pasaulio vaizdo.
Šaltinis: https://www.livescience.com/planet-earth/arctic/arctic-methane-bomb-may-not-explode-as-permafrost-thaws-new-study-suggests
