Mums įprasta galvoti, kad planeta, ant kurios gyvename, yra tarsi tobulas laikrodis: 24 valandos, diena keičia naktį, o gyvenimas teka be didelių kosminių staigmenų. Tačiau mokslininkų skaičiavimai rodo, kad ši iliuzija apgaulinga. Žemė pamažu lėtėja — ir šis procesas toks tikras, kad teoriškai vieną dieną planeta gali visai sustoti, „atsigręžusi“ į Mėnulį tik viena puse. Skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau realybė daug įdomesnė ir kartu šiek tiek baugi. Klausimas tik vienas: ar žmonija sulauks tos akimirkos?
Pirmiausia verta įsivaizduoti ekstremalią situaciją. Jei Žemė staiga nustotų suktis, pasekmės būtų katastrofiškos. Ties pusiauju mes judame apie 1600 km/val. greičiu, tačiau to nejaučiame, nes kartu sukasi visa planeta. Staigus sustojimas reikštų, kad viskas, kas nepririšta prie Žemės plutos, nuskris į rytus: vandenynai pakils, nuplaus pakrantes ir miestus, uolos bei pastatai grius, o paviršius dėl trinties taip įkais, kad primintų išsilydžiusių uolienų jūrą. Laimei, tokia akimirksniu įvykstanti katastrofa praktiškai neįmanoma — gamta veikia kur kas lėčiau.
Kas stabdo mūsų planetą?
Lėtėjimas vyksta nuolat, ir dėl jo daugiausia „kalta“ gravitacinė partnerystė su Mėnuliu. Mūsų palydovas traukia Žemės vandenynus, sukeldamas potvynius ir atoslūgius. Kadangi Žemė sukasi greičiau nei Mėnulis skrieja aplink ją, vandens masės sudaro trintį, kuri veikia kaip silpnas, bet pastovus stabdis. Rezultatas — diena pailgėja maždaug 1,8 milisekundės per šimtmetį. Iš pirmo žvilgsnio skaičius menkas, tačiau per milijonus metų jis tampa reikšmingas: prieš maždaug 600 milijonų metų para truko tik apie 21 valandą. Prie šio proceso prisideda ir klimato kaita — tirpstant ledynams ir persiskirstant vandens masei, Žemė lėtėja dar šiek tiek sparčiau.
Kada Žemė „sustingsta“ prieš Mėnulį?
Teoriniai modeliai rodo, kad po maždaug 50 milijardų metų planeta galėtų pasiekti vadinamąją potvyninę sinchronizaciją: Žemė visada būtų atsigręžusi į Mėnulį viena puse, lygiai taip, kaip Mėnulis šiandien visada rodo mums tą pačią savo pusę. Viename pusrutulyje Mėnulis kabotų danguje nuolat, kitame — jo nebūtų matyti nė karto. Dienos trukmė liautųsi keistis, o gyvenimo ritmas pasikeistų neatpažįstamai.
Kodėl šis „galutinis stabdymas“ greičiausiai niekada neįvyks?
Paradoksalu, bet pati Saulė neleis šiam scenarijui tapti realybe. Maždaug po 7,6 milijardo metų žvaigždė išeikvos savo kurą, pavirs raudonąja milžine ir išsipūs iki tokio dydžio, kad paprasčiausiai praris vidines planetas — tarp jų ir Žemę. Planetai tiesiog nebus suteikta pakankamai laiko sulėtėti iki visiško „sustingimo“. Mūsų pasaulis nustos suktis ne todėl, kad sustabdys save, o todėl, kad taps dalimi mirštančios žvaigždės likimo.
Žemė nėra amžinas mechanizmas — ir tai primena jos trapumą
Šis mokslininkų skaičiavimas ne tiek gąsdina, kiek padeda suvokti tikrovę: Žemė nėra sustingusi, amžinai stabili sistema. Ji kinta, lėtėja, reaguoja į gravitaciją, klimatą ir kosminius procesus. Mūsų dienos ateityje bus ilgesnės, tačiau žmonija šių permainų greičiausiai nepasieks. Tai dar kartą primena, kokia maža yra žmogaus laiko skalė palyginti su kosmoso istorija — ir kaip nuostabu, kad galime tai suprasti dar gyvendami čia ir dabar.
Šaltinis: https://science.nasa.gov/moon/tidal-locking/
