Nuo senovės mitų iki dabarties tyrimų žmonija visada jautė savo dvilypę prigimtį. Mes gebame kurti meną, statyti miestus, keliauti į kosmosą – ir tuo pačiu elgtis taip, lyg nesuprastume savo veiksmų pasekmių. Šį paradoksą itin taikliai apibūdina Maxo Plancko biologinio intelekto instituto profesorius Wolfgangas Heumannas: žmogus gali būti ir protingiausia, ir kvailiausia rūšis, kada nors gyvenusi Žemėje.
Kuo iš tikrųjų skiriamės nuo kitų gyvūnų?
Ilgą laiką manyta, kad žmogaus intelektas yra tai, kas aiškiai atskiria mus nuo likusių gyvų organizmų. Tačiau Heumannas primena – intelektas nėra vien tik mūsų privilegija.
Net bitės sugeba spręsti sudėtingas matematines užduotis ir mokosi simbolių. Varnos demonstruoja logiką, kurią tyrėjai prilygina jauno žmogaus mąstymui. Net bestuburiai gali įveikti kognityvinius testus, kurių tikimasi iš aukštesniųjų gyvūnų.
Tai verčia permąstyti klausimą: jei tiek daug padarų turi įspūdingus protinius gebėjimus, kas mus daro tokiais išskirtiniais?
Žmonės – vieninteliai, galintys sąmoningai sunaikinti pasaulį
Heumannas pateikia niūrią, bet negali paneigti, įžvalgą.
Planetos istorijoje jau įvyko penki masiniai išnykimai, ir du jų sukėlė ne meteorai ar vulkanai, o… augalai. Pirmieji fotosintezatoriai kadaise pripildė atmosferą deguonies, kuris nužudė tuometines gyvybės formas. Devono periodo pabaigoje augalų evoliucija sukėlė globalų atvėsimą.
Taigi masiniai išnykimai nėra naujiena. Tačiau žmonės išsiskiria tuo, kad:
Mes esame pirmoji rūšis, kuri gali sukelti išnykimą sąmoningai, visiškai suprasdama savo veiksmų pasekmes.
Tai – Heumanno teigimu – yra mūsų genialumo ir kvailumo sankirta. Mes turime protą, kuris gali mus išgelbėti, ir tuo pačiu protą, kuris gali mus visiškai sunaikinti.
Šeštasis masinis išnykimas jau vyksta?
Vis daugiau mokslininkų perspėja: žmogaus veikla – miškų naikinimas, klimato krizė, tarša – jau dabar sukūrė sąlygas šeštajam masiniam išnykimui.
Paradoksas tas, kad turime:
- aukščiausio lygio technologijas,
- precedento neturintį žinių kiekį,
- unikalų gebėjimą planuoti ir numatyti ateitį.
Tačiau vis tiek elgiamės taip, tarsi mirtinga planeta būtų begalinė.
Ar yra vilties? Mokslininkas mano, kad taip
Nepaisant drastiškų vertinimų, Heumannas baigia savo mintis optimistiškai.
Jis pabrėžia: mūsų intelektas yra pakankamas, kad išsigelbėtume, jei tik pasirinksime jį naudoti taip, kaip turėtume. Paradoksas toks akivaizdus, kad jis beveik stebina:
Jei milžiniškos išlaidos ginklams būtų nukreiptos į klimato krizę ir biologinės įvairovės atkūrimą, žmonija spręstų savo didžiausias problemas akimirksniu.
Tai nuskamba kaip paprasta tiesa, kurios dažnai bijome išgirsti.
Žmonės – protingiausi ir kvailiausi tuo pačiu metu
Žvelgiant į mūsų istoriją, kūrybiškumą ir technologinę pažangą, nesunku suprasti, kodėl Heumannas mus vadina genialiais. Tačiau žvelgiant į taršą, karus, klimato krizę ar masinį gamtos niokojimą – tampa aišku, kodėl jis mato ir visiškai kitą medalio pusę.
Mes esame vienintelė rūšis, kuri gali:
- pastatyti miestą ir jį sunaikinti;
- išrasti vaistą ir ginklą iš tų pačių medžiagų;
- kurti ateitį ir tuo pačiu ją griauti.
Mūsų protas yra mūsų didžiausias turtas ir didžiausias priešas. Ir tai – didžiausias žmonijos paradoksas.
Heumannas primena paprastą dalyką: jei turėsime drąsos panaudoti savo intelektą išmintingai, dar galime pasukti kitokiu keliu.
Šaltinis: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/full/10.1111/eth.70032?et_cid=5815397&et_rid=34814771
