Moteris mėnesį nepirko jokių nereikalingų daiktų: sutaupyta suma nustebino net ją pačią

Mėnesio pradžioje ji nesitikėjo jokio didelio atradimo. Tik norėjo patikrinti vieną dalyką: ar tikrai pinigai dingsta dėl didelių išlaidų, ar vis dėlto dėl smulkių pirkinių, kurių beveik neįmanoma prisiminti. Juk sąskaitos, maistas, kuras, vaistai, vaiko reikmenys ar būsto išlaidos niekur nedingsta. Atrodė, kad sutaupyti beveik nėra iš ko.

Taisyklė buvo paprasta: vieną mėnesį nepirkti nieko, kas nėra būtina. Ne „nieko nepirkti“ apskritai, o atsisakyti būtent nereikalingų daiktų – spontaniškų pirkinių, akcinių smulkmenų, papildomų kavų, drabužių „nes gražu“, kosmetikos „ateičiai“, namų dekoracijų ir visko, kas į krepšelį patenka ne todėl, kad reikia, o todėl, kad tą akimirką norisi.

Pirmomis dienomis ji buvo įsitikinusi, kad sutaupys gal 40 ar 50 eurų. Mėnesio pabaigoje skaičius buvo visai kitoks – daugiau kaip 300 eurų. Labiausiai nustebino ne pati suma, o tai, kad nė vieno iš nepirktų daiktų ji rimtai nepasigedo.

Pirmiausia dingo „tik keli eurai“

Didžiausias iššūkis prasidėjo ne prekybos centre, o telefone. Vakare, kai namuose jau tylu, ranka pati siekdavo programėlių: pasižiūrėti nuolaidų, naujų drabužių, namų smulkmenų, akcijų, kosmetikos ar daiktų, kurių iki tos akimirkos net nereikėjo. Krepšelis prisipildydavo greitai, o pasiteisinimas visada būdavo tas pats – juk čia tik keli eurai.

Tačiau mėnesio iššūkis privertė sustoti. Jei daikto nebuvo iš anksto sudarytame sąraše, jis nebuvo perkamas. Net jei kainavo 2,99 euro. Net jei buvo paskutinė diena su nuolaida. Net jei atrodė, kad „vis tiek kada nors prireiks“.

Pirmą savaitę tai erzino. Parduotuvėje ji pastebėdavo viską: naują puodelį, gražias servetėles, nukainotus užkandžius, kvapnią žvakę, dar vieną veido kremą, nors namuose jau stovėjo du pradėti indeliai. Anksčiau tokie daiktai neatrodė kaip išlaidos. Jie atrodė kaip smulkmenos, kurios „nesiskaito“.

Būtent jos ir sudarė pirmą netikėtą sumą. Per savaitę nepirkti užkandžiai, kava išsinešti, viena internetinė smulkmena, kosmetikos priemonė ir keli akcijos sugundyti produktai būtų kainavę apie 70 eurų. Ji nieko didelio neatsisakė, bet pinigai sąskaitoje liko.

Namai parodė, kiek daug jau buvo nupirkta

Antrą savaitę ji nusprendė prieš eidama į parduotuvę peržiūrėti spinteles. Tai buvo nemaloniai aiškus momentas. Virtuvėje laukė kruopos, makaronai, konservai, arbatos, prieskoniai, šaldiklyje – dar keli patiekalai, kuriuos buvo pamiršusi. Vonioje stovėjo pradėti šampūnai, kaukės, dušo želės ir priemonės, pirktos „kai baigsis senos“.

Paaiškėjo, kad dalis pirkinių iki šiol buvo ne poreikis, o netvarkos pasekmė. Kai nežinai, ką turi, atrodo, kad visko trūksta. Kai viską ištrauki į šviesą, pirkinių sąrašas sutrumpėja beveik perpus.

Ji pradėjo planuoti vakarienes iš to, kas jau buvo namuose. Ne idealiai, ne kaip gražiose maisto tinklaraščių nuotraukose, bet paprastai: sunaudoti pradėtą ryžių pakuotę, pabaigti šaldytas daržoves, išvirti sriubą iš produktų, kurie paprastai būtų likę šaldytuvo gale. Vien maistui per tas savaites pavyko išleisti gerokai mažiau, nors namuose niekas neliko alkanas.

Dar vienas netikėtas pokytis atsirado spintoje. Anksčiau ji kartais nusipirkdavo drabužį tik todėl, kad jis buvo pigus arba tiko prie kažko, ką „gal kada nors“ apsivilks. Šį kartą jokių naujų drabužių nebuvo. Vietoj to ji susitvarkė spintą ir rado kelis daiktus, kuriuos jau buvo pamiršusi. Keisčiausia – noras pirkti sumažėjo ne todėl, kad ji sau uždraudė, o todėl, kad pamatė, kiek daug jau turi.

Pinigų taupymas apsiperkant

Sunkiausia buvo ne nepirkti, o nepasiteisinti

Trečią savaitę atsirado tikrasis išbandymas. Ne todėl, kad kažko labai reikėjo, o todėl, kad norėjosi save apdovanoti. Po sunkios darbo dienos atrodė visai logiška užsisakyti maisto į namus. Po nemalonaus pokalbio norėjosi nusipirkti „ką nors gražaus“. Po nuovargio parduotuvėje akys pačios kabinosi už saldumynų, kvapų ir smulkmenų.

Tada ji suprato, kad nemaža dalis nereikalingų pirkinių buvo ne apie daiktus. Jie buvo apie nuotaiką. Apie bandymą greitai pasijusti geriau, nuraminti stresą, atidėti nuovargį ar sukurti mažą šventę ten, kur jos tą dieną trūko.

Tai nereiškia, kad malonumų reikia atsisakyti visam laikui. Tačiau mėnesio taisyklė parodė, kaip dažnai emocija užmaskuojama kaip poreikis. „Reikia naujo kremo“ iš tikrųjų reiškė „noriu jaustis geriau“. „Reikia užsisakyti vakarienę“ kartais reiškė „esu pavargusi ir nenoriu galvoti“. „Reikia naujos palaidinės“ buvo ne apie drabužį, o apie norą bent trumpam atsinaujinti.

Kai tai tapo aišku, atsisakyti pirkinių pasidarė lengviau. Vietoj užsakymo į namus ji gamino labai paprastą vakarienę. Vietoj naujo daikto išeidavo pasivaikščioti. Vietoj naršymo parduotuvėse susidarydavo kitą dienos planą. Ne visada pavykdavo lengvai, bet kiekvieną kartą sąskaitoje likdavo pinigai, kurie anksčiau būtų ištirpę nepastebimai.

Sutaupyta suma nustebino, bet dar labiau nustebino ramybė

Mėnesio pabaigoje ji suskaičiavo ne tik tai, ką išleido, bet ir tai, ko nepirko. Mažiau kavos išsinešti, mažiau užkandžių, jokių spontaniškų drabužių, jokios kosmetikos „atsargai“, mažiau maisto išsinešimui, nė vienos namų smulkmenos, kuri būtų pirkta tik dėl nuolaidos. Bendra sutaupyta suma perkopė 300 eurų.

Tas skaičius nustebino, nes nebuvo vieno didelio atsisakymo. Ji nepardavė automobilio, neatsisakė būtinų dalykų, nevalgė vien kruopų ir nesėdėjo namuose be jokio malonumo. Suma susidarė iš daugybės mažų sprendimų, kurie kasdien atrodė nereikšmingi.

Dar labiau nustebino kitas dalykas – mėnesio pabaigoje namuose nebuvo jausmo, kad kažko labai trūko. Spintelės buvo tvarkingesnės, šaldytuve mažiau sugedusių produktų, vonioje mažiau pradėtų buteliukų, o telefone – mažiau noro naršyti parduotuves iš nuobodulio. Ji nepasijuto tapusi turtinga, bet pirmą kartą per ilgą laiką pajuto, kad pinigai ne tiesiog dingsta, o lieka jos sprendimų pusėje.

Po šio mėnesio ji nepasirinko gyventi be jokių malonumų. Toks kraštutinumas ilgai neveiktų. Tačiau atsirado nauja taisyklė: jei daiktas nereikalingas šiandien, jis gali palaukti bent kelias dienas. Jei po kelių dienų jo vis dar reikia, galima svarstyti. Jei noras dingsta, vadinasi, tai buvo ne poreikis, o akimirka.

Kartais finansinis pokytis prasideda ne nuo didesnių pajamų. Kartais jis prasideda nuo sąžiningo klausimo prie lentynos ar telefono ekrano: ar man to tikrai reikia, ar aš tik bandau nusipirkti geresnę nuotaiką? Būtent šis klausimas per mėnesį sutaupė daugiau, nei ji pati būtų patikėjusi.