Narcizai dažnai vaizduoja save kaip aukas: psichologai paaiškino, kaip atpažinti manipuliavimą

Ilgai daug kas daro tą pačią klaidą: išgirdę žmogų labai įtikinamai pasakojant, kaip jį visi nuvylė, skubame guosti, teisinti ir net atsiprašyti už tai, ko galbūt nė nepadarėme. Pokalbis prasideda nuo paprasto nesutarimo, o baigiasi keistu jausmu, kad esate blogas draugas, partneris ar kolega. Nors dar prieš valandą atrodė, jog tiesiog norėjote pasakyti, kas jums nepatinka.

Ypač painu tada, kai kitas žmogus savo skausmą pateikia labai emocingai: jis pabrėžia, kiek dėl jūsų padarė, kaip stipriai jį įskaudinote, kaip niekas jo niekada nesupranta. Tokiose situacijose tikri jausmai gali būti sumaišyti su spaudimu. Ir būtent dėl to manipuliavimą ne visada lengva atpažinti iš pirmo karto.

Narciziškų bruožų turintis žmogus nebūtinai kiekvieną akimirką sąmoningai kuria planą, kaip valdyti kitus. Tačiau jam gali būti itin sunku pripažinti savo atsakomybę, kritiką ar kito žmogaus poreikius. Tuomet aukos vaidmuo tampa patogia gynyba: dėmesys nukrypsta nuo jo elgesio ir vėl grįžta prie to, kaip blogai jis jaučiasi.

Kai paprasta pastaba staiga virsta išdavyste

Įsivaizduokite įprastą situaciją namuose ar darbe. Jūs pasakote, kad pažadas nebuvo ištesėtas, kad tonas pokalbyje įžeidė arba kad negalite paskutinę minutę perimti svetimų darbų. Vietoj atsakymo į konkrečią problemą išgirstate: „Aišku, manęs niekas nevertina“, „Po visko, ką dėl tavęs padariau“, „Tu visada mane puoli.“

Žmogus, kuris iškėlė problemą, dažnai ima gintis. Jis skuba aiškinti, kad nenorėjo įžeisti, prisimena savo žodžius, bando sušvelninti prašymą. Pirminis klausimas – neištesėtas pažadas, nepagarbus elgesys ar peržengta riba – taip ir lieka neišspręstas.

Vienas toks pokalbis dar nereiškia, kad prieš jus narcizas. Kiekvienas žmogus kartais sureaguoja gynybiškai, ypač pavargęs, įsitempęs ar išgirdęs skaudžią pastabą. Nerimą turėtų kelti ne pavienis emocinis protrūkis, o pasikartojantis modelis: kiekvieną kartą, kai kalba pasisuka apie jo atsakomybę, jis tampa vieninteliu nukentėjusiuoju, o jūs – kaltininku.

Aukos vaidmuo leidžia išvengti atsakomybės

Psichologijoje manipuliavimu laikomas elgesys, kuriuo žmogus bando paveikti kitą ne atviru prašymu ar pagarbiu pokalbiu, bet kaltės, baimės, gėdos ar sumaišties jausmu. Aukos vaidmuo tam ypač patogus. Jei jūs jaučiatės kaltas, mažiau tikėtina, kad dar kartą paklausite, kodėl jis pasielgė netinkamai.

Toks žmogus gali pasakoti apie savo sunkumus taip, tarsi jie automatiškai panaikintų pasekmes kitiems. Pavyzdžiui, jis reikalauja supratimo dėl savo nuotaikos, bet nerodo jo, kai blogai jaučiatės jūs. Jis gali įžeisti, o vėliau tvirtinti, kad būtent jūs privertėte taip pasielgti. Kartais net atsiprašymas skamba taip, kad galiausiai vėl tenka guosti jį: „Atsiprašau, kad esu toks siaubingas žmogus, turbūt manęs ir taip niekas nenori.“

Esminis skirtumas yra paprastas. Žmogus, kuris nuoširdžiai jaučiasi įskaudintas, gali kalbėti apie savo jausmus, bet vis tiek girdėti ir jūsų pusę. Žmogus, naudojantis aukos vaidmenį spaudimui, dažniausiai siekia, kad jūsų jausmams, riboms ir faktams pokalbyje nebeliktų vietos.

Kaip veikia narcizai?

Kas dažniausiai pasimeta tokiuose santykiuose

Labiausiai pažeidžiami dažnai būna tie, kurie įpratę rūpintis kitais ir nemėgsta konfliktų. Empatiškas partneris gali ilgai tikėti, kad reikia dar šiek tiek kantrybės, švelnesnių žodžių ar geresnio momento pokalbiui. Tačiau kuo dažniau jis nutyli savo poreikius, tuo labiau santykiuose įsitvirtina nelygi taisyklė: vieno žmogaus emocijos svarbios visada, kito – tik tada, kai netrukdo.

Tėvams suaugęs vaikas gali sukelti kaltę primindamas viską, ką neva dėl jų paaukojo, nors realus pokalbis turėtų būti apie pagarbą ar pagalbą. Darbe kolega gali nuolat pabrėžti savo krūvį, kad kiti nedrįstų paklausti, kodėl užduotys vėluoja ar kodėl jos vėl perkeliamos kitam. Šeimoje tokia dinamika ypač vargina, nes nuo jos sunku tiesiog atsitraukti.

Senjorams taip pat gali būti nelengva atskirti rūpestį nuo emocinio spaudimo, ypač kai kaltę kelia artimas žmogus. Kita vertus, ir jaunesni šeimos nariai kartais įstringa manydami, kad privalo nuolat įrodinėti meilę, paklusdami nepagrįstiems reikalavimams. Manipuliacija veikia ne todėl, kad žmogus yra silpnas, o todėl, kad jam rūpi santykis.

Ribos nereiškia, kad turite tapti šalti

Susidūrus su tokiu bendravimu, pirmas žingsnis – neskubėti priimti primetamos kaltės. Galima ramiai grįžti prie konkretaus klausimo: „Girdžiu, kad tau skaudu, bet dabar kalbu apie tai, kas įvyko vakar.“ Tai nėra nejautrumas. Tai bandymas neleisti pokalbiui virsti emociniu rūku, kuriame nebeaišku, kas už ką atsako.

Padeda kalbėti trumpai ir aiškiai, nepasinerti į ilgus pasiteisinimus. Jei žmogus reaguoja frazėmis „tu visada“ ar „tu niekada“, verta paprašyti aptarti vieną konkretų įvykį. O jeigu jis kelia balsą, žemina ar atsisako girdėti bet kokią kitą poziciją, pokalbį galima nutraukti ir prie jo grįžti tik tada, kai abi pusės pajėgios kalbėti pagarbiai.

Svarbu nepamiršti ir kitos pusės: kai kuriems žmonėms iš tiesų sunku pripažinti klaidas, nes jie yra augę aplinkoje, kur už jas buvo gėdijami ar baudžiami. Tačiau paaiškinimas nėra leidimas nuolat skaudinti kitus. Artimas ryšys neturėtų reikalauti, kad vienas žmogus vis mažintų save vien tam, kad kitas niekada nepatirtų nepatogaus atsakomybės jausmo.

Jei po pokalbių su tuo pačiu žmogumi nuolat liekate sutrikę, kalti ir nebesate tikri dėl akivaizdžių dalykų, verta sustoti ir pažvelgti į pasikartojantį modelį. Kartais didžiausia pagalba sau nėra dar vienas bandymas įrodyti, kad nesate blogi, o teisė ramiai paklausti: ar šiame santykyje vietos mano jausmams ir riboms iš tiesų pakanka?