Mokykloje mus mokė paprasto modelio: yra atomai, iš jų susidaro molekulės, vėliau ląstelės, smegenys – ir tik tuomet atsiranda sąmonė. Pagal šį požiūrį ji tėra sudėtingos biologinės mašinos šalutinis produktas. Tačiau nauja teorija siūlo viską apversti aukštyn kojomis: galbūt sąmonė yra ne galutinis rezultatas, o pradžia, iš kurios atsiranda pati visata.
Upsalos universiteto medžiagų mokslo profesorė Maria Strömme žurnale AIP Advances pristatė modelį, kuris meta iššūkį fundamentaliems fizikos ir neurobiologijos principams. Jos idėja radikali: sąmonė – tai pirminis laukas, iš kurio kyla erdvė, laikas ir materija. Kitaip tariant, ne smegenys sukuria sąmonę, o sąmoningas visatos pagrindas sukuria smegenis.
Seno klausimo apvertimas
Tradicinis mokslas klausia:
„Kaip smegenys pagamina sąmonę?“
Strömme siūlo naują formulę:
„Kaip sąmoninga visata kuria smegenis?“
Jos požiūriu sąmonės laukas veiktų panašiai kaip kvantiniai laukai fizikoje – kaip nematoma terpė, kurioje dalelės yra tik bangos ar sutrikimai. Šis laukas, pagal teoriją, egzistuoja visur ir visada.
Fiziniai objektai – elektronai, atomai, gyvybė – būtų tarsi vietinės struktūros tame sąmonės lauke.
Trijų principų modelis: moksliška kalba apie senas idėjas
Strömme remiasi psichologijoje žinomais Trijų principų terminais, tačiau pritaiko juos fizikai:
- Universalus protas – visatos intelektas, pagrindas visai tikrovei.
- Visuotinė sąmonė – gebėjimas patirti reiškinius.
- Visuotinė mintis – mechanizmas, sukuriantis individualią patirtį iš grynos sąmonės.
Čia tai nėra metaforiškas žodynas. Autorė pateikia matematinį šių principų modeliavimą ir pabrėžia, kad kalba ne apie mistiką, o apie naują fizikinės realybės interpretaciją.
Idėja artima panpsichizmui – teorijai, jog sąmonė yra fundamentali materijos savybė.
Kaip sąmonė sukuria erdvę ir laiką
Tradicinė kosmologija prasideda Didžiuoju sprogimu.
Strömme siūlo kitą pradžią: nediferencijuotos sąmonės laukas, kuriame dar nėra struktūrų.
Pagal teoriją:
- Sąmonės lauke atsiranda fluktuacijos.
- Įvyksta simetrijos pažeidimas – procesas, kurį fizikai taiko aiškindami dalelių ir jėgų atsiradimą.
- Šiame kontekste simetrijos pažeidimas sukuria atskirtį tarp stebėtojo ir objekto.
- Tik tada atsiranda erdvė, laikas ir materijos organizacija.
Tokiu būdu Visata tampa ne „materijos projektas“, o sąmonės struktūros rezultatas.
Individuali sąmonė – kaip banga vandenyne
Kai atsiranda erdvė ir laikas, sąmonės laukas gali formuoti lokalizuotas „bangas“ – individualius protus.
Pagal Strömme, mes nesame atskiri vienetai, o laikinos konfigūracijos bendrame sąmonės vandenyne. Izoliacijos pojūtis – iliuzija, atsirandanti iš ribotos perspektyvos.
Šis požiūris sutampa su daugeliu nedualistinių filosofijų – nuo Vedantos iki kai kurių budizmo mokymų.
Ar tokia teorija paaiškina keistus reiškinius?
Strömme nepretenduoja įrodinėti telepatijos ar „išėjimo iš kūno“ patirčių, tačiau užduoda provokuojantį klausimą:
„Jei sąmonė fundamentali, ar gali egzistuoti reiškiniai, kurie apeina erdvės ir laiko ribas?“
Tokiu atveju informacija galėtų perduotis ne tik fiziniais kanalais, bet ir pačiu sąmonės lauku.
Kas nutinka po mirties?
Jei individuali sąmonė yra laikinas struktūrinis darinys, tuomet mirtis reikštų ne sąmonės išnykimą, o individualaus modelio subyrėjimą į universalų lauką.
Tai nėra religija – laboratorijoje to neįrodysi – tačiau teoriškai toks perėjimas šiame modelyje įmanomas.
Ar įmanoma įrodyti sąmonės lauko egzistavimą?
Šiuolaikinė fizika jau pripažįsta, kad:
- erdvė ir laikas nėra galutiniai,
- kvantinė informacija gali būti gilesnė už materiją,
- realybė gali kilti iš fundamentalių struktūrų, dar ne iki galo suprastų.
Strömme teigia, kad ši fundamentalioji struktūra gali būti sąmoninga.
Ji aprašo eksperimentus, kuriuos būtų galima atlikti kvantinės fizikos, neurologijos ir kosmologijos srityse, siekiant patikrinti modelio principus. Kol kas tai neįrodyta, bet kryptis – intriguojanti.
Mokslas ar filosofija?
Nors teorija drąsi ir išeina už tradicinio mokslo ribų, ji nemėto mistinių frazių ir remiasi fizikos kalba. Daugeliui mokslininkų tokiai idėjai reikėtų nepaprastai stiprių, neprieštaringų eksperimentinių įrodymų.
Ar ši teorija teisinga?
Kol kas neaišku. Tačiau ji praplečia diskusiją apie sąmonės prigimtį ir kviečia iš naujo išnagrinėti fundamentinius fizikos klausimus.
Ir tai – jau didžiulis žingsnis.
