Nieko nėra amžino – net ir Visata. Nors tai skamba filosofiškai, šią mintį vis dažniau patvirtina ir astronomų duomenys. Per pastaruosius kelis dešimtmečius mokslininkai pastebi aiškią tendenciją: Visatoje vis rečiau gimsta naujos žvaigždės. Tai nereiškia, kad žvaigždės nyksta ar jų trūksta – jų skaičius vis dar sunkiai suvokiamas žmogaus protui – tačiau pats „žvaigždžių gimimo fabrikas“ pamažu lėtėja.
Žvaigždžių Visatoje – neįtikėtinai daug
Skaičiuojama, kad Visatoje gali būti net apie vieną septilijoną žvaigždžių – tai skaičius su 24 nuliais. Tačiau svarbu ne tik tai, kiek jų yra dabar, bet ir kiek jų dar atsiras ateityje. Ir čia astronomų išvados tampa vis atsargesnės.
Mokslininkai sutaria, kad naujų žvaigždžių formavimosi tempas jau pasiekė piką ir seniai jį peržengė. Kitaip tariant, Visata jau išgyveno savo „auksinį laikotarpį“.
Kaip gimsta žvaigždės – trumpai ir aiškiai
Visatai yra apie 13,8 milijardo metų. Pirmosios žvaigždės atsirado netrukus po Didžiojo sprogimo, kai kosmose pradėjo formuotis didžiuliai dujų ir dulkių debesys – ūkais vadinamos struktūros.
Gravitacijai traukiant dujas į vieną vietą, jos kaista, kol susidaro protožvaigždė. Kai temperatūra branduolyje pasiekia milijonus laipsnių, prasideda branduolinė sintezė – vandenilis virsta heliu, išsiskiria energija, ir žvaigždė „užsidega“.
Didžioji dauguma žvaigždžių, įskaitant mūsų Saulę, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vadinamojoje pagrindinėje sekoje. Manoma, kad tokių žvaigždžių yra apie 90 procentų visoje Visatoje.
Žvaigždžių mirtis – lėta arba sprogstanti
Ne visos žvaigždės miršta vienodai. Mažos ir vidutinės masės žvaigždės, tokios kaip Saulė, lėtai blėsta per milijardus metų. Tuo tarpu masyvios žvaigždės gyvena trumpiau, bet miršta dramatiškai – supernovų sprogimu, kuris išsklaido sunkesnius cheminius elementus į aplinką.
Būtent šios „atliekos“ vėliau gali tapti medžiaga naujoms žvaigždėms. Tačiau problema ta, kad ne visa materija tinkama perdirbimui.
Kosminis vidurdienis jau praeityje
2013 metais tarptautinė astronomų komanda paskelbė išvadą, kuri iki šiol cituojama labai dažnai: apie 95 procentai visų kada nors egzistuosiančių žvaigždžių jau yra gimę.
Žvaigždžių formavimosi pikas įvyko maždaug prieš 10 milijardų metų, laikotarpiu, kurį astronomai vadina „kosminiu vidurdieniu“. Nuo tada Visata pamažu „vėsta“ – ne temperatūros, o aktyvumo prasme.
Dideli projektai, tokie kaip Europos kosmoso agentūros „Euclid“ misija, leidžia mokslininkams analizuoti milijonus galaktikų vienu metu. Tyrimai rodo, kad galaktikų skleidžiama šiluma per milijardus metų mažėja, o tai tiesiogiai susiję su lėtėjančiu žvaigždžių gimimu.
Kodėl procesas nebeatsigauna?
Nors atrodo logiška manyti, kad mirus senoms žvaigždėms jų medžiaga tiesiog sukuria naujas, realybė sudėtingesnė. Kiekviena nauja žvaigždžių karta turi vis mažiau „degalų“, ypač lengvųjų elementų, tokių kaip vandenilis.
Galima tai palyginti su namo statyba iš perdirbtų medžiagų: kiekvieną kartą lieka vis mažiau tinkamų dalių, kol galiausiai jų nebeužtenka naujam namui pastatyti.
Todėl Visatoje daugėja mažos masės žvaigždžių, o masyvios – tampa vis retesnės.
Kaip baigsis Visata?
Mokslininkai jau seniai svarsto apie galutinį Visatos likimą. Šiuo metu plačiausiai pripažįstama teorija – šiluminė mirtis, dar vadinama Didžiuoju užšalimu.
Pagal šią hipotezę Visata toliau plėsis, energija vis labiau išsisklaidys, žvaigždės nutols viena nuo kitos, o galiausiai nebeliks sąlygų nei naujoms žvaigždėms, nei gyvybei.
Skamba niūriai, tačiau čia slypi svarbi detalė.
Laiko – neįsivaizduojamai daug
Net ir pagal pesimistinius skaičiavimus naujos žvaigždės dar formuosis 10–100 trilijonų metų. O galutinis Visatos „užšalimas“, remiantis naujausiais skaičiavimais, gali įvykti tik po vieno skaičiaus su 78 nuliais metų.
Tai reiškia, kad mūsų Saulė seniai bus virtusi istorija, o žmonija – jei apskritai dar egzistuos – bus neįsivaizduojamai pasikeitusi.
Todėl kol kas galime ramiai kelti akis į naktinį dangų ir žinoti: žvaigždės blėsta lėtai, o Visata dar turi labai daug laiko pasakoti savo istoriją.
