Nebenoriu mokėti už kitų žmonių šventes: kodėl pradėjau atsisakyti vestuvių, krikštynų ir gimtadienių

Anksčiau į kvietimus reaguodavau taip, kaip, matyt, reaguoja dauguma žmonių: jeigu pakvietė, vadinasi, reikia eiti. Vestuvės, krikštynos, gimtadieniai, jubiliejai – visur atrodė privaloma pasirodyti, nusišypsoti, įteikti vokelį ar dovaną ir dar apsimesti, kad tai man labai malonu. Tik po kurio laiko supratau, kad kiekviena tokia šventė man kainuoja ne tik pinigus, bet ir ramybę. Dabar aš į tokias šventes beveik nebeinu. Ir taip, kai kas dėl to įsižeidžia. Kai kas nutyla, kai kas pradeda kalbėti, kad pasikeičiau, kad tapau šalta, taupi ar net savanaudė. Bet per metus pirmą kartą pamačiau labai aiškų dalyką: pinigai, kuriuos anksčiau leisdavau iš pareigos, liko pas mane. Ir man dėl to visai ne gėda. Kvietimas į šventę dažnai tampa sąskaita Gražiai skamba, kai sako: „Norime, kad būtum kartu mūsų ypatingą dieną.“ Bet realybėje už tos frazės labai dažnai slepiasi konkretus išlaidų sąrašas. Dovana. Vokelis. Nauji drabužiai. Batai. Šukuosena. Taksi. Kartais dar laisvadienis iš darbo, kelionė į kitą miestą, nakvynė viešbutyje. Ir tada viena svetima šventė staiga kainuoja tiek, kiek galėčiau išleisti sau reikalingam daiktui, sąskaitoms, gydytojui, poilsiui ar tiesiog atsidėti ateičiai. Man pradėjo atrodyti keista, kad aš turiu taupyti savo poreikių sąskaita tam, kad kažkas galėtų surengti gražų vakarą restorane. Ypač sunku suprasti krikštynas, kai tėvai kartu su kvietimu tarsi netiesiogiai pateikia ir pageidavimų sąrašą. Vienur reikia konkrečios dovanos, kitur pageidaujama pinigų, dar kitur pasakoma, kas „dabar laikoma normalu“. Tada man kyla labai paprastas klausimas: ar aš kviečiama pasidžiaugti vaiku, ar prisidėti prie šeimos biudžeto? Vaikas yra jūsų sprendimas, jūsų džiaugsmas ir jūsų atsakomybė. Aš galiu nuoširdžiai pasveikinti, galiu palinkėti sveikatos ir gražaus gyvenimo, bet nenoriu jaustis taip, lyg turėčiau finansiškai pateisinti savo buvimą jūsų šventėje. Vestuvės kartais labiau primena projektą nei artimųjų susitikimą Su vestuvėmis dar sudėtingiau. Ten dažnai atsiranda ne tik dovanos klausimas, bet ir visas papildomas scenarijus. Aprangos kodas, spalvos, pamergių suknelės, bendros fotosesijos, transportas, makiažas, šukuosena. Staiga paaiškėja, kad turiu pirkti alyvinę ilgą suknelę, nors tokios spalvos nemėgstu, ilgų suknelių nenešioju ir puikiai žinau, kad po tos vienos dienos ji kabės spintoje metų metus. Man nepatinka pirkti daiktus vien tam, kad tilpčiau į kažkieno nuotraukų viziją. Suprantu, kad žmonės nori gražios šventės, bet kodėl ta šventė turi būti kuriama mano pinigais ir mano nepatogumu? Dar keisčiau, kai apie vestuves pradedama kalbėti kaip apie investiciją, kuri turi „atsipirkti“. Tada svečiai nejučia tampa nebe artimais žmonėmis, o skaičiais: kiek ateis, kiek įdės į voką, ar padengs restorano kainą, ar nebus „per mažai“. Jeigu jau taip skaičiuojama, gal tada reikėtų ne kviesti svečius, o pardavinėti bilietus. Aš nebenoriu eiti ten, kur jaučiu tik pareigą Prieš kiekvieną kvietimą dabar savęs klausiu labai tiesiai: ar aš tikrai noriu eiti, ar tiesiog bijau atsisakyti? Dažniausiai atsakymas būna nemalonus, bet aiškus – jaučiu pareigą. Bijau, kad įsižeis. Bijau, kad apkalbės. Bijau, kad pasakys, jog man gaila pinigų. Bet juk tai ir yra esmė: man tikrai gaila pinigų tada, kai leidžiu juos ne iš širdies, o iš baimės pasirodyti blogai. Aš nesakau, kad niekada nieko nesveikinu. Jeigu žmogus man artimas, jeigu tikrai noriu būti šalia, jeigu jo džiaugsmas man svarbus – ateisiu. Bet nebenoriu automatiškai dalyvauti kiekvienoje šventėje vien todėl, kad buvau įrašyta į svečių sąrašą. Man atrodo, kad tikri santykiai turėtų atlaikyti ramų atsisakymą. Jei žmogus mane vertina tik tada, kai ateinu su dovana, gražiai apsirengusi ir dar įdedu „padorią“ sumą į voką, tai gal tie santykiai niekada ir nebuvo tokie artimi. Sutaupiau ne tik pinigų, bet ir nervų Per pastaruosius metus nė karto nepasigailėjau, kad pradėjau atsisakyti svetimų švenčių. Mano spintoje nebeatsirado drabužių, kurių daugiau niekada neužsivilksiu. Nebereikėjo skaičiuoti, kiek įdėti į voką, kad nebūtų per mažai. Nebereikėjo sėdėti prie stalo su žmonėmis, kurių beveik nepažįstu, ir klausytis tostų, kurie man nieko nereiškia. Svarbiausia, kad dingo kaltės jausmas. Anksčiau atrodė, kad privalau dalyvauti, nes „taip reikia“. Dabar suprantu, kad neprivalau. Galiu pasveikinti žinute, galiu paskambinti, galiu susitikti kitą dieną kavos, galiu padovanoti kažką mažo ir nuoširdaus tada, kai pati to noriu. Didelė šventė nėra vienintelis būdas parodyti pagarbą. O brangi dovana nėra vienintelis būdas įrodyti, kad žmogus tau rūpi. Jei mano atsisakymas žeidžia, gal problema ne manyje Aš nesmerkiu tų, kurie mėgsta vestuves, krikštynas, jubiliejus ir didelius gimtadienius. Jei žmogus nori švęsti plačiai ir gali sau tai leisti – puiku. Bet aš nebenoriu, kad kažkieno noras švęsti automatiškai taptų mano finansine pareiga. Mano pinigai nėra bendras švenčių fondas. Mano laikas nėra laisvas resursas, kurį galima pasiimti, kai kam nors reikia užpildyti salę. Mano dalyvavimas turi būti mano pasirinkimas, o ne socialinė prievolė. Jeigu kažkas dėl to įsižeidžia, gal tai reiškia, kad jam reikėjo ne manęs, o mano dovanos, mano voko, mano buvimo nuotraukoje ar mano pritarimo. Ir tada man dar lengviau neiti. Aš pasirinkau paprastai: man svarbiau finansinė ramybė nei svetimų lūkesčių tenkinimas. Nebenoriu skolintis, spaustis ar atsisakyti savo poreikių tam, kad dalyvaučiau šventėse, kuriose iš tikrųjų nenoriu būti. Jei ryšys tikras, jis išliks ir be restorano, vokelio bei alyvinės suknelės. Straipsnį atsiuntė Laura K.

Nebenoriu mokėti už kitų žmonių šventes: kodėl pradėjau atsisakyti vestuvių, krikštynų ir gimtadienių

Komentarai 3

Prisijunkite prie diskusijos atšaukti