Biblija dažnai suvokiama kaip nekintamas, per amžius nepakitęs tekstas, tačiau jos istorija kur kas sudėtingesnė. Dabartinį krikščioniškąjį kanoną sudaro 66 knygos, tačiau ankstyvuoju laikotarpiu žydų ir krikščionių bendruomenėse cirkuliavo gerokai daugiau raštų. Dalis jų vėliau buvo atmesti, paskelbti eretiškais arba tiesiog neįtraukti į oficialų Šventojo Rašto rinkinį. Šie tekstai, šiandien vadinami apokrifais, atskleidžia, kokia įvairi ir prieštaringa buvo ankstyvoji krikščionybė.
Kai kanonas dar nebuvo nusistovėjęs
Istorikai teigia, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais egzistavo daugiau nei 70 religinių tekstų, pretendavusių į šventraščio statusą. Jie buvo rašomi laikotarpiu nuo Antrosios Jeruzalės šventyklos pabaigos iki maždaug III amžiaus po Kristaus – tuo metu, kai formavosi pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą ir pirmąsias krikščionių bendruomenes.
Dalis šių kūrinių siūlė visiškai kitokias idėjas apie angelus, žmonijos kilmę, blogį, išganymą ir net patį Jėzų. Būtent dėl šių neatitikimų jie tapo nepriimtini vėliau susiformavusiai ortodoksinei doktrinai, siekusiai vieningo tikėjimo aiškinimo.
Enocho knyga ir pasakojimas apie milžinus
Vienas žinomiausių ir labiausiai diskutuojamų apokrifų yra Enocho knyga. Joje išsamiai pasakojama apie nefilimus – milžinus, kurie Biblijoje minimi tik trumpomis užuominomis. Pagal šį tekstą, 200 puolusių angelų, vadinamų Stebėtojais, nusileido į žemę, vedė žmonių moteris ir susilaukė palikuonių. Šie milžinai, kaip teigiama, tapo smurtiniai ir godūs, kol Dievas juos sunaikino tvanu.
Būtent detali angelologija, apokaliptinės vizijos ir teologiniai neatitikimai tapo priežastimi, kodėl Enocho knyga nebuvo priimta daugumos bažnyčių, nors kai kuriose tradicijose, pavyzdžiui, Etiopijos ortodoksų bažnyčioje, ji iki šiol laikoma šventu tekstu.
Kitas Jėzus, nei įprasta matyti
Dar daugiau ginčų sukėlė tekstai, kuriuose Jėzus vaizduojamas visiškai kitaip nei Naujajame Testamente. Petro Apokalipsėje, parašytoje II–III amžiuje, Jėzus aprašomas besijuokiantis per savo nukryžiavimą. Šis vaizdinys siejamas su gnostikų įsitikinimu, kad Jėzaus fizinis kūnas buvo tik iliuzija, o kentėjo ne dieviškasis Kristus, bet tik žmogiška jo forma.
Tokia teologija prieštaravo besiformuojančiam mokymui apie Jėzaus kančią ir išganymą, todėl tekstas buvo atmestas kaip nesuderinamas su ortodoksija.
Vaikystės evangelijos, kurios šokiravo
Ypatingą vietą tarp atmestų tekstų užima Tomo vaikystės evangelija. Joje Jėzus vaizduojamas kaip stebuklus darantis vaikas, apie kurį pasakojama jau nuo penkerių metų amžiaus. Vienuose epizoduose jis atgaivina molinius paukščius, kituose – parodo kerštingą ir bauginančią pusę: prakeikia kitą vaiką iki mirties ar apakina suaugusiuosius, kurie jam prieštarauja.
Būtent toks Jėzaus portretas – impulsyvus, piktas ir net žiaurus – tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Bažnyčia šį tekstą atmetė. Jis visiškai neatitiko idėjos apie dievišką tobulumą ir nuolankumą.
Judas – ne išdavikas, o išrinktasis?
Vienas kontroversiškiausių apokrifų – Judo evangelija, iš naujo atrasta XX amžiaus antroje pusėje. Joje Judas Iskarijotas vaizduojamas ne kaip išdavikas, bet kaip artimiausias Jėzaus mokinys, vykdantis jo paties nurodymą. Pasak teksto, būtent Judas vienintelis iki galo suprato Jėzaus misiją ir atliko jam pavestą vaidmenį.
Šis pasakojimas metė rimtą iššūkį šimtmečius nusistovėjusiai Judo įvaizdžio interpretacijai ir tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip skirtingai ankstyvosios bendruomenės suprato tikėjimo esmę.
Ką atskleidžia „prarastos“ knygos
Nors šie tekstai nebuvo įtraukti į Biblijos kanoną, jie leidžia pažvelgti į ankstyvąją krikščionybę kaip į idėjų kovos lauką. Juose atsiskleidžia alternatyvios pasaulio, dieviškumo ir žmogaus vietos visatoje sampratos, kurios galiausiai buvo nuslopintos kanonizacijos procese.
Šios knygos ne tiek keičia patį tikėjimą, kiek primena, kad Biblija – ne vieno momento kūrinys, o ilgų debatų, atrankų ir sprendimų rezultatas, nulėmęs tai, ką šiandien laikome „oficialu“ Šventuoju Raštu.
Šaltinis: https://www.dailymail.co.uk/sciencetech/article-15379701/Lost-books-Bible-secrets-Church-Jesus.html
