Tai astronominė istorija, kuri skamba taip, lyg Visata būtų užsidėjusi superherojaus kaukę ir sušukusi: „Žiūrėkite, ką galiu!“ O mokslininkams teko tik stovėti, žioptelėti ir bandyti suskaičiuoti, kiek nulių telpa į žodį „neįtikėtina“.
10 trilijonų saulių šviesos pliūpsnis
Toks ryškumas ne šiaip sau perlenkia ribas – jis sutraiško mūsų įsivaizdavimą apie energijos kiekius, kuriuos gali išmesti vienas kosminis objektas. Šis įvykis įvyko maždaug už 10 mlrd. šviesmečių, tad šviesa iki mūsų keliavo nuo laikų, kai Paukščių Tako dar nebuvo kasdieninis galaktikos pavadinimas, o tik dar viena besiformuojanti žvaigždžių sankaupa.
Kad būtų lengviau suvokti mastą:
jeigu Saulė būtų žvakė, tai šis įvykis būtų kaip visas pasaulio fejerverkų fabrikas, užsidegęs vienu metu.
Kas iš tikrųjų atsitiko?
Įvykis buvo pramintas „Supermenu“ – ir ne be priežasties: jo šviesis lenkė ankstesnius rekordus bent 30 kartų. Paskui šviesulį slypėjo tipiškas kosminis siaubo filmo scenarijus: supermasyvi juodoji skylė sudraskė žvaigždę, kurios masė siekė maždaug 30 mūsų saulių.
Tai vadinama potvyniniu ir atoslūginiu suardymu – galaktikos centre pasislėpusi juodoji skylė, kurios masė apie 500 milijonų Saulės masių, į savo gravitacinį lauką įtraukė žvaigždę, ją suplėšė siūlais ir dalį medžiagos prarijo. Likusi medžiaga, prieš dingdama juodosios skylės viduje, buvo stipriai įkaitinta ir sužibo kaip kosminė, didinga šviesų puota.
Jei reikėtų žmogaus analogijos: tai tarsi šaukšteliu paragauti žvaigždės sriubos, bet pagal supernovos receptūrą.
Kaip buvo aptikta ši anomalija?
Įdomu tai, kad 2018 m. tiesiog niekas nepastebėjo, jog vyksta kažkas išskirtinio. Tik Zwicky observatorijos duomenų peranalizavimas po penkerių metų parodė, kad ryškumo anomalija yra per didelė, kad būtų įprastas supernovos ar kvazarų triukas. Tolesni Kecko observatorijos stebėjimai patvirtino, kad tai – rekordinis potvyninis suardymas.
Kodėl šis įvykis toks svarbus?
Jis yra beveik tobulas laboratorinis eksperimentas, stebint:
- kaip supermasyvios juodosios skylės minta žvaigždėmis;
- kokius energijos kiekius jos gali išlaisvinti, kai medžiaga griūva į akrecinį diską;
- kaip atrodė Visatos evoliucija prieš 10 mlrd. metų.
Ir čia slypi didžiausias grožis: stebėdami tokius įvykius mes iš dalies žiūrime į praeitį, kai galaktikos dar tik kūrė savo charakterius.
„Baisi Barbė“ ir kiti rekordai
Iki šiol rekordininkė buvo potvyninio ardymo žvaigždė vardu „Baisioji Barbė“. Bet „Supermenas“ – tikras kosminis kulturistas – šviesumu ją paliko toli už nugaros. Tokie pavadinimai yra mokslininkų būdas slaptai pripažinti, kad Visata kartais yra absurdiškai teatrališka.
Ir ką tai mums sako?
Žvaigždės gimsta ir žūsta, galaktikos ryja savo gyventojus, juodosios skylės šviečia, nors turėtų būti tamsios. Visata mėgsta paradoksus – ir tai yra bene smagiausia dalis visame šitame kosminiame cirke.
Ši istorija tik patvirtina, kad mūsų kosminis kiemas yra daug laukinis, keistas ir didingas, nei galėtume sugalvoti patys. O kiek tokio masto įvykių dar slepiasi tolimuose dangaus archyvuose – tai klausimas, kuris kviečia tyrinėti dar giliau.
Šaltinis: https://geekweek.interia.pl/nauka/news-czegos-takiego-wczesniej-nie-widziano-swiatlo-10-bln-slonc,nId,22452275
