Tūkstančiai žmonių svajoja apie savo namus – tvirtus, erdvius, pastatytus „visam gyvenimui“. Tačiau ne vienas, juos pasistatęs, po metų ima klausti savęs: ar to tikrai reikėjo? Štai istorija apie šeimą, kuri 1990-ųjų pabaigoje įgyvendino svajonę turėti didelį mūrinį namą – ir galiausiai liko su ja susidūrę akis į akį.
Svajonės pradžia: didelis namas kaip sėkmės simbolis
1993-iaisiais jauna šeima pradėjo statyti savo namą. Jai buvo 25-eri, jam – 29-eri. Jie pardavė butą, įsigijo žemės sklypą su senu mediniu nameliu, kuriame planavo laikinai gyventi. Tuo metu vyrui sekėsi versle – jis valdė degalinę, prekiavo autodalimis, turėjo ambicijų. Kaip ir daugelis anuomet, jie tikėjo: jei dirbsi daug, užsidirbsi namui.
Namas buvo projektuojamas be architekto, be vizijos – tiesiog „kad būtų didelis“. Požeminis rūsys, 10 x 10 metrų pamatai, dviem aukštais kylantys plytų mūrai – visa tai atrodė kaip investicija į ateitį. Per trejus metus pastatyta „dėžė“ po stogu, o vidaus darbai tęsėsi dar ilgai.
Verslas tuo metu dar nebuvo stabilus. Kainos kilo, atlyginimai stagnavo, o statybos „rijo” visus pinigus. Taip praėjo beveik dešimtmetis.
Kai svajonė tampa rutina
Kai šeima pagaliau įsikėlė, jų vaikai jau buvo paaugę. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė gerai – solidus namas, tvarkingas kiemas, viskas pasiekta savo rankomis. Bet džiaugsmas ilgai netruko.
Didžiulis namas pareikalavo milžiniškų išlaikymo kaštų: šildymas, remontai, priežiūra. Šeima kūreno anglimi, todėl kiekvieną žiemą išlaidos augo. Dabar, kai pensija visai čia pat, o pajamos sumažėjusios, šis didelis, kadaise pasididžiavimo vertas namas, tapo našta.
„Vaikai užaugo ir išsikraustė, – pasakojo ji. – Dabar vaikštome po namus ir klausiame savęs: kam mums reikėjo tokių rūmų?“
Dešimtmetis, atiduotas statyboms
Statybos pareikalavo beveik viso jų laisvalaikio, sveikatos ir santykių. Vyras dirbo be atokvėpio, kelis kartus susižalojo nugarą. Atostogos tapo nepasiekiamu dalyku. Diena po dienos sukosi tarp darbo, skolų ir statybinių darbų.
O kol šeima krovė plytas, vaikai augo. Ir kaip pati moteris vėliau pripažino, „laikas, kurį galėjome praleisti kartu, išėjo su dulkėmis nuo cemento“.
Pamoka būsimiems statytojams
Ši istorija nėra apie klaidas statyboje – mūras tvirtas, konstrukcijos kokybiškos. Tai istorija apie neteisingai įvertintus poreikius. Apie tai, kaip svajonė turėti „didelį, gražų namą“ kartais užgožia paprastesnį klausimą – kam jo iš tikrųjų reikia?
Dabar vis dažniau žmonės renkasi mažesnius, energetiškai efektyvius namus. Statybų ekspertai sako, kad ši tendencija – ne mada, o reakcija į praėjusių dešimtmečių klaidas. Kuo didesnis namas, tuo daugiau jo reikia šildyti, remontuoti, prižiūrėti.
Moteris, kuri pasidalijo šia patirtimi, šiandien gyvena kukliau, bet ramiau. Ir, kaip pati sako, „geriau mažesnis namas su daugiau gyvenimo, nei didelis namas be laiko jame gyventi“.
Svajonė turėti savo namus niekur nedingo. Tačiau šiandien ji vis dažniau reiškia ne kvadratinius metrus, o gyvenimo kokybę.
