„Nustokit aiškinti, ką daryti su mano pinigais“: kodėl europiečių finansinis raštingumas stringa tarp baimės, pykčio ir istorinių traumų

Europoje vėl garsiai kalbama apie finansinį raštingumą: kodėl žmonės laiko santaupas sąskaitose be realios grąžos, kodėl vengia investuoti, kodėl bijo rizikos ir kodėl pinigų tema šeimose vis dar dažnai nutylima. Tačiau kai tik pasirodo raginimai „mokytis investuoti“ ar „išjudinti santaupas“, viešojoje erdvėje kyla kita banga – emocinė, kartais ir agresyvi: nustokit moralizuoti, nustokit mokyti gyventi, nustokit sakyti, kur dėti mano pinigus.

Šią nuotaiką itin ryškiai atspindi diskusijos socialiniuose tinkluose ir forumuose. Vienas trumpas komentaras, lydimas juoko emocijos, pataiko tiesiai į esmę: žmonės yra pavargę nuo pamokslų, net jei problema reali.

Pinigai Europoje: ne tik matematika, bet ir psichologija

Kai ekonomistai kalba apie finansinį raštingumą, jie dažniausiai turi omenyje paprastus dalykus: suprasti infliaciją, sudėtines palūkanas, diversifikaciją, gebėti sudaryti biudžetą, planuoti santaupas ir įvertinti riziką. Tačiau visuomenei tai dažnai skamba kitaip: „tu darai blogai“, „tu nesi pakankamai protingas“, „tavo taupymas yra klaida“. Natūrali reakcija – gynyba.

Būtent todėl viešos diskusijos apie finansus dažnai persikelia iš racionalaus lauko į emocinį. Komentaruose pasirodo ironija, pašaipa, o kartais ir atviras pyktis – ne tiek dėl pačios investavimo idėjos, kiek dėl tono, kuriuo ji pateikiama.

„Baik tu, visi rėkia neaiškinkit, ką daryt su savo pinigais“

Vienas iš komentarų, kuris skamba lyg miniatiūrinė visuomenės diagnozė, yra paprastas ir taiklus:

„Baik tu visi rėkia neaiškinkit, kad daryt su savo pinigais 😂. O jei rimtai nieko keisto.“

Tai nėra vien juokelis. Čia sudėta visa įtampa: žmonės pripažįsta, kad situacija „nieko keisto“ – t. y. supranta priežastis, kodėl daug kas elgiasi atsargiai. Bet kartu jie nenori būti mokomi iš aukšto.

„70% cash“ fenomenas: finansinis sprendimas ar nepasitikėjimo testas?

Vienas ryškiausių šiuolaikinių reiškinių – didelė dalis santaupų grynaisiais ar banko sąskaitose, kurios realiai „neuždirba“. Viešajame diskurse tai dažnai pateikiama kaip finansinio neraštingumo ženklas. Tačiau daliai žmonių tai yra ne žinių trūkumas, o sąmoningas pasirinkimas, paremtas nepasitikėjimu sistema.

„Kai sistema nemato tavo pinigų, negali tavęs iš jų atimti“

Komentatorius, pasivadinęs „binary-based“, suformulavo poziciją brutaliai paprastai:

„70% cash dėl to, kad kai sistema nemato tavo pinigų, negali tavęs iš jų atimti;“

Tai – ne apie procentus ir portfelius. Tai – apie kontrolę. Apie jausmą, kad pinigai yra saugūs tik tada, kai jie „mano rankose“ ir kai jų nemato nei bankas, nei institucijos, nei „sistema“. Tokia logika dažnai kyla iš patirties: bankų griūtys, krizės, valiutų keitimai, staigūs taisyklių pokyčiai, o kai kur – ir paveldėtos istorijos šeimose.

„Gryni pinigai tavo pinigai, banke pinigai banko pinigai“

Dar vienas komentaras atkartoja seną, bet vis dar gyvą nuostatą:

„Gryni pinigai tavo pinigai, banke pinigai banko pinigai.“

Ši frazė yra emocinis šūkis, ne teisinė analizė. Bet ji paaiškina, kodėl dalis žmonių net ir šiuolaikinėje finansų sistemoje išlieka įtariai atsargūs. Jiems bankas – ne paslauga, o rizika. Ir net kai argumentai rodo priešingai, pasitikėjimo deficitas laimi.

i

Kodėl finansinis raštingumas tampa „politine“ tema

Kai tik pradedama kalbėti apie finansinį švietimą, greitai atsiranda ideologinė įtampa. Vieni mato racionalų siekį: daugiau supratimo, mažiau klaidų, mažiau skausmingų skolų. Kiti įžvelgia moralizavimą, institucijų interesą ir spaudimą „įjungti žmones į sistemą“.

Tai matyti ir komentaruose, kur diskusija nuvažiuoja į „stovyklas“:

„REIKEJO PAMNETI TAI , NES LEFTISTUKAI PAGALVOS , KAD SUPER INVESTORIAI ESAME“

Ši citata (su išlaikyta originalo rašyba) parodo, kaip lengvai pokalbis apie pinigus virsta pokalbiu apie tapatybę ir politiką. Finansinis raštingumas čia jau nebe apie įgūdžius, o apie tai, kas ką „moko“, kas ką „valdo“, kas ką „stumia“.

Raštingumo ironija: „kaip pas patį su lietuviškom raidėm?“

Tame pačiame emocijų katile atsiranda ir pašaipos. „binary-based“ šauna atgal:

„o jei jau kalbam apie raštingumą – kaip pas patį su lietuviškom raidėm? nelabai?“

Tai smulkmena, bet ji atskleidžia platesnį reiškinį: finansinis raštingumas visuomenėje dažnai suvokiamas kaip statuso klausimas. Kažkas kažką pataiso, kažkas kažką pažemina, o pats turinys – kaip veikia infliacija ar rizikos paskirstymas – lieka antrame plane.

„Snoro pasekmės“ ir kitos kolektyvinės atminties žaizdos

Lietuviškoje (ir platesnėje regiono) erdvėje finansų tema neišvengiamai susiduria su istorija. Net jei žmogus pats nepatyrė bankų griūčių ar santaupų praradimų, jis dažnai girdėjo apie tai šeimoje. Todėl vienas trumpas žodis gali tapti visos epochos santrauka:

„Snoro pasekmės“

Į tai atsakoma dar plačiau:

„TSRS pasekmės.“

Šie du komentarai rodo, kad daliai žmonių finansiniai sprendimai nėra „čia ir dabar“. Tai ir istorinė patirtis, ir socialinis paveldas: santykis su bankais, su institucijomis, su pažadais, kurių „geriau neklausyti“, nes „vėliau vis tiek apgaus“.

„Niekas net nebando mokyti“: finansų švietimo skylė, kurią užpildo triukšmas

Vienas iš svarbiausių komentaruose iškylančių motyvų – jausmas, kad realaus, suprantamo, nešališko finansinio švietimo trūksta. Žmonės ne tiek priešinasi žinioms, kiek netiki, kad jas kas nors nuoširdžiai suteiks.

„O dėl pačio finansinio raštingumo, niekas net nebando mokyti. Maksimaliai duoda paskaityti straipsnius kažkokius, bet jei ten nieko nesupranti niekas nenori aiškinti.“

Tai labai konkretus priekaištas medijoms ir institucijoms: turinys dažnai būna arba per sudėtingas, arba per supaprastintas, arba persmelktas reklamos interesų. O jei žmogus lieka nesupratęs – jis jaučiasi kvailinamas, ne mokomas.

„Feik kripto“ įtarumas ir informacinės taršos problema

Šiuolaikinėje informacijos ekosistemoje finansinio raštingumo tema greitai apsivelka dar vienu sluoksniu: sukčiai, „greitas praturtėjimas“, influenceriai ir paslėpta reklama.

Vienas komentaras tiesiai užduoda klausimą:

„Cia tipo sarasas, kur kripto sukciams geriausiai pardavineti feik kripto?“

Net jei konkreti diskusija ne apie kriptoturtą, įtarumas rodo bendrą foną: žmonės jaučiasi puolami pasiūlymais „investuok čia“, „uždirbk ten“, „pirk dabar“. Kai triukšmo per daug, natūralu rinktis tylą – laikyti pinigus ten, kur „bent aišku“.

„Aš investavau – ir dabar gailiuosi“: kita medalio pusė

Dažnai finansinio raštingumo kampanijos remiasi sėkmės istorijomis: kas pradėjo investuoti, tas laimėjo. Tačiau komentaruose išlenda ir priešingas naratyvas – žmogus investavo, bet jaučiasi, kad būtų buvę geriau elgtis konservatyviau.

Vienas komentatorius rašo:

„Kartą, prieš keletą metų perskaitęs vieną tokį straipsnį supratau, kad mano pinigai banko einamojoje sąskaitoje tik nuvertėja, netgi taupomojoje sąskaitoje jie nepasiveja infliacijos, todėl nusprendžiau investuoti.

Šiandien turėčiau galbūt dar 2 papildomus NT (be to kur dabar gyvenu) jeigu būčiau taupęs grynus banke ir neužsimėmęs investavimu ir visais ekonomistų stumiamais ‘finansiniais raštingumais’.“

Tai svarbus priminimas: investavimas nėra magija. Laikas, pasirinkta strategija, rizikos tolerancija, mokesčiai, rinkos ciklai – visa tai lemia rezultatą. O kai visuomenė girdi tik apie „privalomą investavimą“, bet ne apie riziką ir realius scenarijus, pasitikėjimas dar labiau krenta.

Išvada: europiečių finansinis raštingumas neįstrigo – jis susidūrė su nepasitikėjimu

Iš komentarų akivaizdu, kad problema nėra vien žinių trūkumas. Daliai žmonių tai – pasitikėjimo klausimas: ar institucijos sąžiningos, ar bankai saugūs, ar „finansinis švietimas“ nėra tik marketingas, ar patarimai nėra skirti tam, kad kažkas uždirbtų iš jų sprendimų.

Kai vieni sako „mokykitės, investuokit“, kiti atsako „neaiškinkit“. Ir abi pusės tam tikra prasme teisios: be finansinių žinių visuomenė pažeidžiama, bet be pagarbos ir aiškaus, nešališko paaiškinimo žmonės niekada nepriims patarimų kaip pagalbos.

Galbūt svarbiausias lūžis įvyks tada, kai finansinis raštingumas bus pristatytas ne kaip moralinė pareiga ar „teisingas gyvenimo būdas“, o kaip praktiškas, kasdienis įrankis: kaip suprasti savo pinigus, apsisaugoti nuo klaidų, atsirinkti informaciją ir priimti sprendimus be spaudimo ir be gėdos jausmo.

Šaltinis: https://www.ft.com/content/066c0c98-ec47-4b51-9416-b2b2661ec942?segmentid=c50c86e4-586b-23ea-1ac1-7601c9c2476f