Pastaraisiais dešimtmečiais Antarctica tapo vienu svarbiausių klimato kaitos barometrų visoje planetoje. Naujas didelio masto tyrimas, apimantis beveik tris dešimtmečius palydovinių stebėjimų, pirmą kartą leido mokslininkams itin tiksliai įvertinti, kaip keičiasi Antarktidos ledo danga. Rezultatai pasirodė dviprasmiški – dalis žemyno išlieka stabili, tačiau kai kur pokyčiai vyksta pavojingai greitai.
Tyrimą atliko glaciologų komanda iš University of California Irvine. Mokslininkai sukūrė detaliausią iki šiol vadinamosios ledo įžeminimo linijos žemėlapį – tai riba, kur masyvus žemyninis ledas susitinka su plūduriuojančiais ledynais, kurie tęsiasi į vandenyną. Šios linijos judėjimas laikomas vienu svarbiausių Antarktidos stabilumo rodiklių.
Didžioji žemyno dalis išlieka stabili
Palydovinių duomenų analizė parodė, kad maždaug 77 procentai Antarktidos pakrantės nuo 1990-ųjų vidurio iš esmės nepasikeitė. Tai reiškia, kad didžioji ledo dangos dalis kol kas išlieka stabili.
Tačiau kitose vietose situacija visiškai kitokia. Pažeidžiamuose regionuose, ypač Vakarų Antarktidoje ir Antarktidos pusiasalyje, mokslininkai užfiksavo spartų ledynų atsitraukimą. Ledas, kuris anksčiau buvo tvirtai „pririštas“ prie žemyno, pradėjo sparčiai tirpti ir trauktis į vidų.
Per pastaruosius tris dešimtmečius Antarktida prarado daugiau nei 12 tūkstančių kvadratinių kilometrų tokio ledo – teritoriją, kuri dydžiu prilygsta maždaug dešimčiai didmiesčių, panašių į Didįjį Los Andželą.
Vidutiniškai zona, kur ledas susitinka su vandenynu, kasmet atsitraukia beveik 442 kvadratiniais kilometrais.
Pavojingiausia vieta – Amundseno jūros regionas
Didžiausi pokyčiai užfiksuoti Amundseno jūros rajone. Čia kai kurie ledynai atsitraukė dešimtis kilometrų gilyn į žemyną.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Pine Island Glacier, kuris per kelis dešimtmečius atsitraukė daugiau nei 30 kilometrų. Kitas milžiniškas ledynas – Thwaites Glacier – pasislinko maždaug 26 kilometrus. Dar dramatiškesnė situacija su Smith Glacier, kuris prarado apie 42 kilometrus ledo.
Pasak tyrėjų, pagrindinė priežastis – šilti vandenyno srautai. Vėjai stumia šiltą vandenį po ledynais, kur jis ardo ledą iš apačios. Toks procesas spartina ledynų slinkimą ir tirpimą.
Mokslininkai situaciją lygina su pažeistu oro balionu
Tyrėjai Antarktidos situaciją palygino su oro balionu. Didžioji jo dalis išlieka nepažeista, tačiau vietos, kur atsiranda pažeidimų, gali būti labai pavojingos.
Būtent šios silpnosios vietos gali nulemti ateities jūros lygio kilimą visame pasaulyje. Jei didieji Vakarų Antarktidos ledynai pradėtų tirpti dar greičiau, jų poveikis būtų jaučiamas visuose žemynuose.
Palydovų tinklas atvėrė naują poliarinių tyrimų erą
Kurdamas šį žemėlapį mokslininkų kolektyvas sujungė kelių kartų palydovų duomenis iš įvairių kosmoso agentūrų. Tyrimui buvo panaudota informacija iš Europos, Kanados, Japonijos ir Vokietijos kosminių misijų, taip pat komercinių palydovų sistemų.
Šių duomenų derinimas su naujausiais aukšto dažnio matavimais leidžia beveik kasdien stebėti svarbiausias Antarktidos vietas.
Mokslininkai pabrėžia, kad toks stebėjimo lygis atveria visiškai naują poliarinių regionų tyrimų etapą. Dabar galima daug greičiau pastebėti pavojingus pokyčius ir tiksliau prognozuoti, kurie ledynai gali kelti didžiausią grėsmę ateityje.
Pagrindinė tyrimo išvada skamba paradoksaliai: didžioji Antarktidos dalis vis dar išlieka gana stabili, tačiau kai kuriose vietose pokyčiai jau vyksta labai sparčiai. Būtent šios vietinės „silpnosios zonos“ gali tapti veiksniu, kuris ateinančiais dešimtmečiais pakeis pasaulio vandenynų lygį ir paveiks visą planetą.
