Maži gestai kelyje dažnai atrodo savaime suprantami. Pamojavimas pro langą, lengvas pyptelėjimas ar greitas priekinių žibintų mirksnis — visa tai tarsi tylus susitarimas tarp vairuotojų. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo: tai, ką laikome universalia „kelių kalba“, iš tikrųjų dažnai suprantame visiškai skirtingai. Kartais toks nesusipratimas gali sukelti ne tik juoką ar nepatogumą, bet ir pavojingas situacijas.
Ar tikrai visi keliuose kalbame ta pačia „kalba“?
Melburno universiteto profesorius Miladas Haghani pabrėžia, kad vieningos neverbalinės eismo kalbos paprasčiausiai nėra. Vairuotojai kuria savo ženklus, idėjas ir taisykles, o kiti juos interpretuoja savaip. Štai kodėl viena situacija vienam atrodo kaip mandagumas, o kitam — kaip spaudimas ar net agresija.
Eismo sauga — tai ne tik ženklai, keliai ir technologijos. Ji priklauso ir nuo to, kaip skaitome vieni kitų ketinimus.
Apklausos rezultatai stebina: tas pats gestas — dvi visiškai skirtingos prasmės
Apklausa, kurioje dalyvavo 2000 vairuotojų, atskleidė įdomų paradoksą. Daugiau nei pusė jų pripažino reguliariai naudojantys neoficialius signalus, tačiau jų prasmės skiriasi radikaliai. Trys iš keturių vairuotojų pakelia ranką norėdami atsiprašyti. Tačiau tas pats gestas lygiai taip pat dažnai naudojamas padėkai išreikšti.
Apie 60 procentų padėkai pasirenka pamojuoti per galinio vaizdo veidrodėlį, 18 procentų — iškiša ranką pro langą. Net 12 procentų posūkio signalą naudoja kaip savotišką „pasisveikinimą“. Signalo garsas taip pat daug pasako apie vairuotojo emocijas. Daugeliui tai draugiškas priminimas, tačiau ketvirtadalis prisipažįsta spaudžiantys signalą iš pykčio ar nusivylimo.
Kodėl mirksinčios šviesos sukelia tiek daug sumaišties?
Du trečdaliai vairuotojų priekinių žibintų mirksėjimą priima kaip įspėjimą apie policiją ar greičio kontrolę. Tačiau dešimtadaliui tai — leidimas važiuoti pirmyn. Vienas gestas, dvi žinutės. Būtent čia ir slypi rizika: jei abu vairuotojai įsitikinę savo teisumu, sprendimai kelyje tampa nenuspėjami.
Kai šalys vairuoja skirtingomis „taisyklių knygomis“
Kultūra formuoja vairavimą labiau, nei atrodo. Japonijoje greitas šviesų mirktelėjimas dažniausiai reiškia atsiprašymą ar padėką. Italijoje — tai jau perspėjimas. Rusijoje ir Vengrijoje toks gestas labiau traktuojamas kaip draugiškas dėkingumas.
Havajuose vairuotojai naudoja ikonišką „shaka“ — atsipalaidavimo ir gero tono ženklą. Indijoje paprastas linktelėjimas gali reikšti ir sutikimą, ir dėkingumą tuo pačiu metu. Dar daugiau skirtumų atsiranda dėl signalo naudojimo. Šiaurės Europoje jis praktiškai rezervuotas tik avarijoms. Indijoje ar Egipte — tai tiesiog ritmas, kasdienė vairavimo dalis.
Kai gestas suprantamas klaidingai — pavojus atsiranda akimirksniu
Nesuprastas ženklas sukelia dvejonę, o dvejonė kelyje — pavojų. Vienas vairuotojas lėtina mandagumo vedinas, kitas — įsitikinęs, kad turi pirmenybę. Rezultatas gali būti konfliktas, pyktis ar net avarija. Vairavimas — tai nuolatinis bendradarbiavimas. Kai nemokame skaityti ženklų, žaidimas tampa loterija.
Ar reikėtų mokyti „kelių etiketo“?
Vis daugiau ekspertų sutaria: neverbalinė komunikacija turėtų būti aiškiau aptariama mokantis vairuoti. Paprastas neoficialių gestų vadovas, pritaikytas pagal šalis ir kultūras, galėtų sumažinti nesusipratimus. Bendra kelių kalba reikštų ne tik didesnį saugumą. Ji sukurtų draugiškesnę, pagarbesnę atmosferą, kurioje vairuotojai mažiau kovoja ir daugiau padeda vieni kitiems. Galų gale, vairuojame visi ta pačia kryptimi — saugiai pasiekti namus. O tai kartais priklauso nuo vieno, atrodytų visai nereikšmingo, pamojavimo.
Šaltinis: https://www.1news.co.nz/2025/10/21/what-does-a-wave-honk-or-headlight-flash-actually-mean-to-other-drivers/
