Parduotuvėje visi pilnais pirkinių krepšeliais, bet skundžiasi, kad neturi pinigų: pažiūrėjau, ką lietuviai iš tikrųjų perka

Kažką panašaus skaičiau komentaruose po ankstesniu savo įrašu apie tai, kaip sunku daugeliui žmonių šiais laikais susitvarkyti su kasdienėmis išlaidomis. Vartotojai rašė: „Pažiūrėkite, visi gyvena kaip ponai, perka brangius skalbiklius, geriausias dešreles, o jūs čia skundžiatės, kad žmonėms trūksta pinigų.“

Norėdamas suprasti, kas iš tiesų teisus, nusprendžiau atlikti nedidelį kasdienį stebėjimą. Kelis kartus atidžiau pasižiūrėjau, kuo Lietuvos pirkėjai iš tikrųjų pripildo savo krepšelius prekybos centruose.

Žinoma, spoksoti į svetimo žmogaus pirkinių krepšelį nėra labai mandagu. Tačiau šį kartą pažiūrėkime į tai kaip į nedidelį kasdienio gyvenimo eksperimentą, kuris gali parodyti daugiau nei oficialūs skaičiai ar kalbos apie gerėjantį gyvenimą.

Kas iš tikrųjų sudaro įprasto pirkėjo krepšelį

Pažvelgus į eiles prie kasų populiariuose Lietuvos prekybos centruose, galima pamatyti įdomų vaizdą. Daugelio žmonių vežimėliai tikrai būna pilni iki kraštų. Tačiau svarbu ne vien tai, kiek prekių juose sudėta. Daug svarbiau – kokios tai prekės.

Dažniausiai krepšeliuose matyti paprasti, pigūs ir greitai sotumą suteikiantys produktai. Tai nebūtinai reiškia, kad žmonės gyvena gerai ir gali sau daug leisti. Kartais pilnas krepšelis tik parodo, kad šeima stengiasi kuo pigiau nusipirkti maisto kelioms dienoms ar net visai savaitei.

Viena dažniausiai perkamų prekių grupių vis dar yra duona ir bulvės. Balta duona, juoda ar rauginta duona ir didelis maišas bulvių daugeliui šeimų išlieka pagrindiniais produktais, kurie leidžia greitai ir gana nebrangiai pasisotinti.

Bulves galima virti, kepti, dėti į sriubas ar troškinius. Duona taip pat tinka beveik prie bet kokio maisto. Šie produktai nėra prabangūs, tačiau jie padeda pamaitinti šeimą, kai pinigų kiekis ribotas.

Krepšeliuose dažnai matyti ir saulėgrąžų arba rapsų aliejaus. Tai universalus produktas, naudojamas beveik kiekvienoje virtuvėje. Su juo galima kepti daržoves, mėsą, bulves, blynus ar kitus paprastus patiekalus.

Aliejus dažniausiai perkamas didesnėje pakuotėje, ypač jei tuo metu jam taikoma nuolaida. Žmonės renkasi ne pagal prekės ženklą, o pagal kainą ir kiekį.

Dar viena dažna prekė – greitai paruošiami makaronai. Dažniausiai pasirenkamos pigiausios pakuotės su prieskonių pakeliu viduje. Tai vienas ekonomiškiausių pasirinkimų pietums darbe, greitai vakarienei arba paskutinėmis dienomis iki atlyginimo.

Tokie makaronai nėra pats sveikiausias maistas, tačiau jie pigūs, greitai pagaminami ir suteikia sotumo jausmą. Kai žmogus skaičiuoja kiekvieną eurą, tai dažnai tampa svarbiau už produkto kokybę.

Lietuvių krepšeliuose taip pat dažnai matyti pigios dešrelės, dešros ir dešrainiams skirti mėsos gaminiai. Šių produktų kokybė ne visada būna gera. Juose gali būti mažai mėsos, daugiau riebalų, įvairių priedų ir skonio stipriklių.

Tačiau žmonės juos perka todėl, kad tokį maistą lengva paruošti. Dešreles galima greitai išvirti ar pakepti, įdėti į sumuštinį arba patiekti su bulvėmis ir makaronais. Kai trūksta laiko ir pinigų, paprastumas tampa svarbiu pasirinkimo kriterijumi.

Rimi parduotuvė / JulieStar / Shutterstock.com

Pieno produktai dažniausiai perkami tik per akcijas

Dar viena svarbi krepšelio dalis – pieno produktai, tačiau jie labai dažnai perkami tik tada, kai jiems taikoma nuolaida. Žmonės atidžiai žiūri, kuris pienas, sviestas, varškė, grietinė ar sūris tą savaitę kainuoja pigiau.

Anksčiau parduotuvių lentynose buvo galima dažniau rasti paprasto pieno, varškės ar kitų produktų, kurių galiojimo laikas trumpas ir kurių skonis priminė tikrus kaimiškus produktus.

Dabar lentynose gausu ilgiau galiojančių pieno gėrimų, saldžių desertų ir įvairių gaminių, kuriuose tikrieji pieno riebalai kartais pakeičiami pigesniais augaliniais riebalais.

Pirkėjas dažnai renkasi ne tai, ko labiausiai norėtų, o tai, ką tuo metu gali sau leisti. Jei tikras sviestas kainuoja gerokai daugiau, krepšelyje atsiranda pigesnis riebalų mišinys. Jei varškė be nuolaidos per brangi, ji tiesiog paliekama lentynoje.

Bananai taip pat dažnai patenka į pirkinių krepšelius. Jų kaina gana stabili, todėl kartais jie būna pigesni ir lengviau prieinami nei Lietuvoje užauginti obuoliai ar sezoninės uogos.

Tai paradoksalu, tačiau iš tolimų šalių atvežtas bananas kai kada kainuoja mažiau nei vietinis vaisius. Todėl šeimos, ypač turinčios vaikų, dažnai renkasi bananus kaip pigų, saldų ir sotų užkandį.

Krepšeliuose neretai galima pamatyti ir pigaus alaus, gazuotų gėrimų bei saldžių sulčių gėrimų. Daugeliui žmonių tai tapo paprastu būdu atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos.

Tai nėra pats sveikiausias įprotis, tačiau kai žmogus negali sau leisti kelionių, restoranų, sporto klubo ar kitų pramogų, pigus gėrimas namuose tampa viena lengviausiai prieinamų poilsio formų.

Dar viena labai aiški taisyklė – į krepšelį keliauja beveik viskas, prie ko priklijuota geltona, raudona ar kita ryški nuolaidos etiketė. Tai gali būti tualetinis popierius, konservai, šaldyta žuvis, kava, skalbimo priemonės ar paprasti maisto produktai.

Jeigu prekėms taikoma didesnė nuolaida, žmonės neretai jų perka daugiau, net jei tuo metu jų nereikia. Pirkėjas galvoja, kad vėliau produktas vis tiek pravers, o už įprastą kainą jo pirkti nesinorės.

Ne viskas, kas matoma pilname krepšelyje, reiškia gerą gyvenimą

Taip, pirkinių krepšeliai iš tikrųjų dažnai būna pilni. To niekas negali paneigti. Tačiau daugeliu atvejų jie prikrauti ne prabangių ar kokybiškų produktų, o pigiausio maisto, kurio maistinė vertė gali būti gana maža.

Žmogus gali turėti pilną krepšelį, bet jame bus bulvės, duona, makaronai, pigios dešrelės, keli konservai, aliejus ir produktai su nuolaidomis. Iš šalies atrodo, kad jis perka daug. Tačiau pažvelgus atidžiau matyti, kad jis tiesiog bando kuo pigiau pamaitinti šeimą.

Be to, dėl pastarųjų metų infliacijos, mokesčių ir didesnių antkainių net patys paprasčiausi produktai kainuoja nemažai. Žmogus gali išleisti didelę sumą, nors jo krepšelyje nėra nei prabangios mėsos, nei brangaus sūrio, nei išskirtinių gėrimų.

Todėl čekio suma ne visada parodo, kad žmogus gyvena gerai. Kartais ji tik parodo, kiek daug šiandien kainuoja pats paprasčiausias maistas.

Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Vieną dieną pastebėjau jauną porą, kurios vežimėlyje buvo kelios krevečių pakuotės, brangesni gėrimai ir kiti ne kasdien perkami produktai.

Galbūt jie ruošėsi šventei, vakarienei su draugais ar tiesiog nusprendė tą dieną sau leisti daugiau. Iš vieno krepšelio neįmanoma spręsti apie visą žmogaus gyvenimą.

Kitą kartą mačiau vyrą, perkantį dvidešimties vienetų pakuotę pigiausio sintetinio sulčių gėrimo. Pirma mintis buvo, kad jis tikriausiai ruošiasi didesniam vakarėliui, šeimos šventei ar kitam renginiui, kuriame svarbiau kiekis, o ne skonis ir kokybė.

Tokie pavyzdžiai parodo, kad kiekvienas pirkinių krepšelis turi savo istoriją. Tačiau bendras vaizdas vis tiek išlieka aiškus – dauguma žmonių pirmiausia žiūri į kainą, o tik tada į sudėtį, skonį ar kokybę.

Apsipirkimas Lidl / Markus Mainka / Shutterstock.com

Kur paprastam žmogui nusipirkti kokybiško maisto?

Vis dar lieka svarbus klausimas: kur paprastas žmogus Lietuvoje gali nusipirkti tikrai šviežių žalumynų, kokybiškos ūkininkų mėsos, geros žuvies ir vaisių be nereikalingo apdorojimo už kainą, kuri nebūtų per didelė?

Ūkininkų turgeliuose ar specializuotose parduotuvėse galima rasti geresnių produktų, tačiau jų kainos dažnai būna aukštesnės. Žmogui, kuris turi ribotą biudžetą, toks apsipirkimas gali būti per brangus.

Kai paprastos daržovės prekybos centre būna beveik be skonio, pirkėjas vis tiek jas perka, nes kitų variantų neturi. O kartais jis jų visai atsisako ir renkasi produktus, kurie suteikia greitesnį sotumo jausmą.

Dėl to krepšelyje dažniau atsiranda bulvių, duonos, makaronų ar pigių mėsos gaminių, o ne šviežių daržovių, žuvies ar kokybiškos mėsos.

Toks pasirinkimas trumpam padeda sutaupyti ir pasisotinti. Tačiau ilgainiui vienodas ir mažai vertingas maistas gali paveikti žmogaus savijautą, energiją ir sveikatą.

Vėliau gali tekti daugiau pinigų skirti papildams, vaistams, gydytojų konsultacijoms ar tiesiog bandymui atgauti jėgas. Taigi pigus maistas ne visada iš tikrųjų yra pigus, jei vertiname ilgesnį laikotarpį.

Kodėl Lietuvoje krepšelio turinys mėnesio pabaigoje pasikeičia

Šį reiškinį galima lengvai pastebėti daugelyje Lietuvos miestų prekybos centrų. Mėnesio pradžioje, kai žmonės gauna atlyginimus, pensijas ar kitas išmokas, jų pirkinių vežimėliuose dažniau atsiranda šviežios mėsos, geresnio sūrio, vaisių ir skanėstų vaikams.

Žmonės leidžia sau nusipirkti tai, ko kurį laiką vengė. Jie renkasi geresnę kavą, mėgstamą desertą, brangesnį mėsos gabalą ar kokį nors produktą, kurio šeima seniai norėjo.

Tačiau artėjant mėnesio 20-ajai dienai vaizdas dažnai pradeda keistis. Pirkėjai ilgiau stovi prie lentynų, atidžiai skaito kainų etiketes, lygina skirtingų pakuočių kainas ir ieško produktų su nuolaidomis.

Dalis žmonių pradeda pirkti mažesniais kiekiais, o kiti pereina prie pačių paprasčiausių produktų. Mėsa pakeičiama dešrelėmis, sūris – pigesniu tepamu gaminiu, o šviežia žuvis – konservais ar šaldytais pusgaminiais.

Vaikams skirti skanėstai taip pat tampa retesni. Žmonės pradeda galvoti ne apie tai, ko norėtų, o apie tai, kiek dienų dar liko iki kito atlyginimo ar pensijos.

Tai labai aiškiai parodo tikrąją dalies Lietuvos gyventojų perkamąją galią. Pilnas krepšelis mėnesio viduryje nebūtinai yra gero gyvenimo ženklas.

Dažnai tai tėra kruopštus planavimas ir bandymas nupirkti kuo daugiau maisto visai šeimai neviršijant turimo biudžeto. Žmogus perka didesnį kiekį ne todėl, kad turi daug pinigų, o todėl, kad bijo, jog mėnesio pabaigoje jų nebeliks.

Todėl vertinti žmonių gyvenimą vien pagal pilnus pirkinių krepšelius būtų klaidinga. Reikia žiūrėti ne tik į tai, kiek prekių žmogus perka, bet ir į jų kokybę, kainą bei priežastį, kodėl jos atsidūrė jo vežimėlyje.

Pilnas krepšelis dar nereiškia pilnos piniginės. Kartais jis reiškia tik tai, kad žmogus labai gerai išmoko skaičiuoti kiekvieną eurą.