Neįvertinti varikliai

Pigūs miesto automobiliai gali tapti brangiais spąstais: varikliai, kurių pirkėjai dažnai neįvertina

7 min. skaitymo

Mažas miesto automobilis daugeliui vis dar asocijuojasi su pigiu išlaikymu: mažai degalų, nebrangios dalys, paprasta technika ir jokio galvos skausmo. Tačiau naujesni naudoti automobiliai šį įsivaizdavimą ne kartą sudaužė. Kai kurie maži benzininiai varikliai, sukurti taupumui ir mažesnei taršai, realybėje gali pareikalauti tokių išlaidų, kad „ekonomiškas pirkinys“ greitai tampa brangia pamoka.

Kodėl mažas variklis ne visada reiškia mažas išlaidas

Dar prieš keliolika metų miesto automobiliuose dažnai buvo montuojami paprasti atmosferiniai benzininiai varikliai. Jie nebuvo labai greiti, kartais važiuodavo triukšmingai, bet jų konstrukcija buvo aiški: mažiau sudėtingų mazgų, mažiau brangių gedimų, paprastesnis aptarnavimas.

Vėliau prasidėjo variklių mažinimo era. Gamintojai ėmė montuoti mažo darbinio tūrio benzininius variklius su turbokompresoriais, sudėtingesnėmis vožtuvų valdymo sistemomis ir kitais sprendimais, kurie turėjo sumažinti degalų sąnaudas bei emisijas.

Popieriuje viskas atrodė gražiai. Mažas variklis, neblogas sukimo momentas, gražūs degalų sąnaudų skaičiai kataloge. Tačiau naudoto automobilio pirkėjui svarbiausias klausimas yra ne tai, kaip variklis atrodė reklamoje, o kaip jis elgiasi po 100 ar 150 tūkst. kilometrų.

Problema ta, kad dalis mažų modernių variklių labai jautriai reaguoja į prastą priežiūrą, retą alyvos keitimą ir trumpas miesto keliones. O būtent taip tokie automobiliai dažniausiai ir eksploatuojami.

Kataloguose taupūs, o mieste – ne visada

Viena dažniausių naudotų mažų automobilių pirkėjų klaidų – aklai tikėti gamintojo nurodytomis degalų sąnaudomis. Laboratoriniai skaičiai dažnai mažai primena realų važiavimą mieste, kur automobilis nuolat stoja, pajuda, važiuoja trumpais atstumais ir nespėja normaliai įšilti.

Mažas turbobenzininis variklis gali būti ekonomiškas, kai važiuojama ramiai ir pastoviu greičiu. Tačiau mieste, ypač jei vairuotojas dažnai spaudžia akseleratorių, degalų sąnaudos gali nemaloniai nustebinti.

Prie to prisideda ir technikos sudėtingumas. Turbina, paskirstymo grandinė arba diržas alyvoje, vožtuvų valdymo sistemos, tiesioginis įpurškimas – visa tai gali veikti gerai, kol automobilis naujas ir prižiūrimas idealiai. Bet naudotame automobilyje istorija dažnai būna ne tokia graži.

Varikliai, kuriuos prieš perkant reikia tikrinti ypač atidžiai

Vienas dažnai minimas pavyzdys – „Fiat 0.9 TwinAir“. Tai nedidelis dviejų cilindrų variklis su įdomia „MultiAir“ sistema. Idėja buvo drąsi: mažas tūris, mažesnės sąnaudos, pakankama dinamika miestui. Tačiau praktikoje šis variklis jautrus priežiūrai.

Jeigu alyva buvo keičiama per retai, gali nukentėti vožtuvų valdymo sistema, o jos remontas nėra pigus. Be to, kai kuriuose automobiliuose pasitaiko padidėjusio alyvos suvartojimo problema. Tuomet pirkėjas gauna ne taupų miesto automobilį, o variklį, kurį reikia nuolat stebėti.

Kitas plačiai paplitęs variklis – PSA 1.2 PureTech, montuotas į „Peugeot“, „Citroën“ ir kai kuriuos „Opel“ modelius. Jo silpnoji vieta – alyvoje dirbantis paskirstymo diržas. Laikui bėgant jis gali irti, o smulkios dalelės gali patekti į tepimo sistemą. Jei problema ignoruojama, pasekmės gali būti labai rimtos.

Dėl to perkant automobilį su šiuo varikliu būtina aiškintis, kada keistas paskirstymo diržas, kokia alyva naudota ir ar buvo atlikti gamintojo rekomenduoti patikrinimai. Vien pardavėjo frazės „viskas gerai“ čia neužtenka.

Atsargumo vertas ir „Renault 1.2 TCe“, ypač ankstesnės versijos. Šis variklis gali važiuoti maloniai, bet kai kuriuose egzemplioriuose pasitaiko didelis alyvos suvartojimas. Jei savininkas reguliariai netikrino tepalo lygio, variklio nusidėvėjimas gali būti gerokai paspartėjęs.

Kai vardas gražus, bet remontas skaudus

Ne vienas vairuotojas yra girdėjęs ir apie 1.6 litro „Prince“ šeimos variklius, sukurtus BMW ir PSA bendradarbiavimo pagrindu. Jie montuoti į „Peugeot“, „Citroën“, BMW ir „Mini“ automobilius.

Šie varikliai gali būti malonūs vairuoti, tačiau naudoto automobilio pirkėjui reikia žinoti jų silpnąsias vietas: išsitampanti paskirstymo grandinė, suodžių kaupimasis, papildomos įrangos gedimai. Kai gedimai susideda, remontas gali kainuoti labai nemaloniai.

Ne visi paprastesni varikliai taip pat buvo sėkmingi. Pavyzdžiui, „Volkswagen 1.2 HTP“ turėjo būti pigus ir paprastas sprendimas, bet dėl paskirstymo grandinės ar galvutės problemų kai kuriems savininkams jis pridarė rūpesčių.

Panašiai atsargiai vertinamos ir pirmosios kartos 1.2 bei 1.4 TSI EA111 versijos. Šie varikliai buvo montuojami daugelyje „Volkswagen“ grupės modelių, tačiau žinomi dėl paskirstymo mechanizmo bėdų ir padidėjusio alyvos suvartojimo.

Ką būtina patikrinti prieš perkant tokį automobilį

Perkant naudotą mažą automobilį su moderniu benzininiu varikliu, svarbiausia yra ne blizgantis kėbulas ir ne gražus salonas. Pirmiausia reikia tikrinti techninę istoriją.

Verta paprašyti dokumentų, kurie patvirtintų alyvos keitimus, paskirstymo mechanizmo aptarnavimą, atliktus remontus ir serviso įrašus. Jeigu pardavėjas sako, kad „viskas buvo daryta“, bet neturi jokių įrodymų, rizika didėja.

Apžiūros metu svarbu klausytis šalto variklio. Barškėjimas, netolygus darbas, vibracijos, dūmingumas ar galios trūkumas gali rodyti problemas. Taip pat verta klausti tiesiai, ar variklis naudoja alyvą. Jei atsakymas neaiškus arba savininkas sako, kad „visi jie šiek tiek valgo“, reikėtų suklusti.

Prieš pirkimą geriausia atlikti patikrą servise. Ypač jei automobilis turi variklį, kuris žinomas dėl konkrečių silpnų vietų. Keliasdešimt eurų už patikrą gali išgelbėti nuo tūkstantinių išlaidų.

Kodėl paprastesnis variklis dažnai yra geresnis pasirinkimas

Miesto automobiliui ne visada reikia įspūdingos dinamikos. Daugeliui vairuotojų svarbiau, kad automobilis užsivestų, važiuotų, nekeltų staigmenų ir nereikalautų brangių remontų.

Todėl klasikiniai atmosferiniai benzininiai varikliai dažnai vis dar yra labai protingas pasirinkimas. Tokie varikliai kaip „Fiat 1.2“, „Renault 1.6 16V“ ar „Toyota“ VVT-i šeimos agregatai nėra sportiški, bet paprastai pasižymi nuspėjamesne priežiūra.

Panašiai vertinami ir kai kurie „Volkswagen“ varikliai, pavyzdžiui, 1.4 16V, taip pat naujesni 1.0 MPI ar labiau ištobulinti EA211 šeimos TSI varikliai. Jie irgi nėra visiškai be trūkumų, tačiau dažnai laikomi saugesniu pasirinkimu nei ankstesni probleminiai mažo tūrio agregatai.

Tiesa, paprastesnis variklis ne visada bus pats taupiausias pagal degalų sąnaudas. Tačiau bendros išlaidos gali būti mažesnės, nes remontai pigesni, gedimų mažiau, o priežiūra aiškesnė.

Trumpa taisyklė naudoto miesto automobilio pirkėjui

Jei automobilis atrodo pigus, ekonomiškas ir „važiuoja beveik ant garų“, verta sustoti ir pasidomėti, koks variklis slepiasi po kapotu. Mažas darbinis tūris dar nereiškia mažų išlaidų.

Geriausias pasirinkimas dažnai yra ne tas, kuris kataloge žada mažiausias sąnaudas, o tas, kurio istorija aiški, variklis prižiūrėtas, o silpnos vietos jau žinomos ir patikrintos.

Naudotų automobilių rinkoje pigiausias pirkinys retai būna pigiausias ilguoju laikotarpiu. O miesto automobilių segmente ši taisyklė ypač svarbi: kuo sudėtingesnis mažas variklis, tuo daugiau klausimų reikia užduoti prieš perkant.

Įvertinkite šį straipsnį:

😡  
😕  
😐  
🙂  
😍  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti šiuo straipsniu
Komentarų: 0