Po javapjūtės aplink galvą ima suktis vabzdžių debesys: kodėl jie lenda prie ausų ir ar tikrai kalti kombainai

Vasaros pabaigoje gyvenantieji netoli laukų kartais pastebi keistą sutapimą. Vos prasideda javapjūtė ar šienavimas, kieme atsiranda daugybė smulkių skraidančių vabzdžių. Jie sukasi aplink galvą, lenda į akis, burną ir ausis, o ramų vakarą lauke gali paversti nuolatiniu mosavimu rankomis.

Iš pirmo žvilgsnio paaiškinimas atrodo paprastas: kombainas sunaikino vabzdžių namus, todėl visi jie persikėlė į artimiausią sodą. Dar pasakojama, kad lauke likusi drėgna ir šylanti augalų masė per kelias dienas tampa naujų muselių „inkubatoriumi“.

Dalis šio paaiškinimo skamba logiškai. Pjaunant augaliją tikrai sutrikdoma daugelio joje gyvenančių nariuotakojų aplinka, o moksliniuose tyrimuose nustatyta, kad šienavimo dažnis ir laikas gali pakeisti vabzdžių gausą, įvairovę bei jų judėjimą. Vis dėlto nėra vienos taisyklės, pagal kurią po kiekvienos javapjūtės visi aplinkinių kiemų vabzdžiai būtų išvaryti iš lauko. Matomas pagausėjimas dažnai sutampa ir su natūraliu vabzdžių išsiritimu, drėgnu oru, šiltais vakarais, silpnu vėju bei žmonių veikla lauke.

Svarbiausia problema ta, kad beveik kiekvieną mažą skraidantį vabzdį žmonės vadina uodu arba musele. Iš tikrųjų aplink žmogaus galvą gali suktis kelios visiškai skirtingos vabzdžių grupės. Vienos jų kanda, kitos tik erzina, o jų gyvenimo ciklai ir atsiradimo priežastys skiriasi.

Ne kiekvienas „uodų debesis“ sudarytas iš uodų

Tikrieji uodai paprastai turi ilgą kūną, ilgas kojas ir aiškiai matomą straubliuką. Žmogaus ar gyvūno krauju maitinasi tik patelės. Jų lervos vystosi vandenyje, todėl uodų gausą dažniausiai lemia ne nupjauti javai, o stovintis vanduo grioviuose, statinėse, padangose, kibiruose, balose ir kituose drėgmę kaupiančiuose objektuose.

Visai kita grupė – mašalai, dar vadinami juodosiomis muselėmis. Jie yra smulkūs, kresni, turi trumpas kojas ir išgaubtą nugarėlę. Patelės gali skausmingai kąsti, nes odą ne praduria plonu straubliuku, o pažeidžia aštresnėmis burnos dalimis. Dėl to įkandimo vieta gali parausti, patinti ir niežėti.

Tačiau mašalų lervos nesivysto nei nupjautuose javuose, nei pūvančioje žolėje. Jų kiaušiniai dedami upėse, upeliuose ir kitame tekančiame vandenyje, o lervos prisitvirtina prie po vandeniu esančių akmenų, augalų ir šakų. Suaugę mašalai nuo veisimosi vietos gali nuskristi daug kilometrų ar būti nunešti oro srovių. Vadinasi, jų antplūdis sodyboje nebūtinai prasidėjo artimiausiame javų lauke.

Dar vieni dažni „apsimetėliai“ – nekandantys uodeliai, priklausantys Chironomidae šeimai. Jie išvaizda primena uodus ir gali susitelkti į didelius spiečius, ypač auštant ar temstant. Vis dėlto žmonių jie nekanda. Šiuos vabzdžius gali traukti lauko apšvietimas, todėl jų debesys dažnai pastebimi prie langų, terasų ar kiemo žibintų.

Smulkūs kandantys uodeliai taip pat gali būti beveik nepastebimi, kol žmogus nepajunta įkandimo. Jie dažniau aktyvūs dieną ir vakare, o kai kurios rūšys yra tokios mažos, kad pralenda pro įprastus langų tinklelius. CDC nurodo, kad nuo jų gali padėti repelentai, kurių etiketėje aiškiai nurodyta apsauga nuo kandžių musių ar smulkiųjų kandžių uodelių.

O vadinamieji grybiniai uodeliai, priešingai nei teigiama kai kuriuose buities straipsniuose, dažniausiai siejami su nuolat drėgnu, daug organinių medžiagų turinčiu kambarinių augalų substratu. Jie žmonių nekanda ir paprastai tėra įkyrus nepatogumas. Todėl jų nereikėtų automatiškai laikyti pagrindine po javapjūtės aplink žmones besisukančių vabzdžių grupe.

Uodas

Ar kombainas tikrai išvaro vabzdžius į kiemus?

Pjovimas neabejotinai pakeičia lauką. Per trumpą laiką išnyksta aukšta augalija, pavėsis ir vietos, kuriose vabzdžiai ilsėjosi, maitinosi ar slėpėsi nuo vėjo. Dalis skraidančių rūšių gali pakilti į orą ir persikelti į lauko pakraščius, gyvatvores, sodus ar kitą aukštesnę augaliją.

Tačiau teiginys, kad visi kieme pastebėti vabzdžiai buvo „išvaryti kombaino“, būtų per daug supaprastintas. Kai kurie galėjo išskristi iš lauko, kiti tuo metu natūraliai išsirito iš vandens telkinio, trečius pritraukė šviesa, žmogaus kvapas arba ramus ir drėgnas vakaras.

Taip pat abejotinas teiginys, kad po pjūties palikta augalų masė per kelias dienas sukuria naują milžinišką uodų ar mašalų kartą. Mašalų lervos vystosi tekančiame vandenyje nuo dešimties dienų iki kelių savaičių, o vėliau dar pereina lėliukės stadiją. Nekandančių uodelių lervos taip pat dažnai yra vandens organizmai. Uodams reikalingas stovintis vanduo. Todėl šviežiai nupjauta javų masė nėra universalus pagrindinių aplink žmogų skraidančių vabzdžių veisimosi šaltinis.

Drėgna, yranti organinė medžiaga gali būti tinkama kai kurioms musių ar uodelių rūšims, tačiau norint suprasti tikrąją priežastį pirmiausia reikia nustatyti patį vabzdį. Be tokio nustatymo visi maži skraidantys padarai klaidingai sujungiami į vieną „lauko muselių“ grupę.

Kodėl jie taip atkakliai sukasi aplink galvą?

Vabzdžiai nesirenka žmogaus ausų todėl, kad jose planuoja įsirengti saugius namus. Ausies kanalas nėra įprasta jų buveinė, o patekimas į jį dažniausiai yra atsitiktinis.

Daug krauju mintančių vabzdžių žmogų aptinka pagal kelis signalus. Vienas svarbiausių yra iškvepiamas anglies dioksidas. Moskitų stebėsenos spąstuose net naudojamas sausas ledas, kuris išskiria anglies dioksidą ir taip privilioja šeimininko ieškančius uodus. Arčiau žmogaus vabzdžiams padeda kūno šiluma, odos kvapai, prakaitas ir judėjimas.

Visi šie signalai stipriausi viršutinėje kūno dalyje. Žmogus kvėpuoja per nosį ir burną, veidas lieka mažiau uždengtas, o galva nuolat juda. Todėl smulkūs vabzdžiai dažniau sukasi prie akių, nosies, burnos, plaukų linijos ir ausų.

Kai kurios mašalų rūšys apskritai linkusios suktis aplink galvą. Dėl mažo dydžio jos gali atsitiktinai patekti į nosį, akis, burną ar ausis net tuomet, kai nekanda. Universitetų entomologai tokį elgesį aprašo kaip spietimąsi aplink galvą, o ne sąmoningą ausies kanalo pasirinkimą slėptuvei.

Be to, prie ausies skraidantis vabzdys atrodo daug įkyresnis nei toks pats vabzdys prie peties. Sparnų dūzgimas ausies kaušelyje sustiprėja, todėl vienas mažas uodelis gali sudaryti įspūdį, kad žmogų apsupo visas spiečius.

Kodėl vieną vakarą jų daugybė, o kitą – beveik nėra?

Smulkūs skraidantys vabzdžiai labai priklausomi nuo oro sąlygų. Mašalai ypač aktyvūs ramiomis dienomis ir užuovėjoje, o vėjuotose bei atvirose vietose kelia mažiau rūpesčių. Dalis jų aktyvumo padidėja kelioms valandoms po saulėtekio ir prieš saulėlydį.

Nekandantys uodeliai taip pat dažnai spiečiasi auštant ir temstant. Juos gali pritraukti šviesa, todėl ramų vakarą prie įjungto kiemo žibinto jų pasirodo daug daugiau nei dieną.

Po lietaus ar drėgnu laikotarpiu kai kurioms rūšims susidaro palankesnės veisimosi ir išlikimo sąlygos. Šiluma pagreitina vabzdžių vystymąsi, tačiau labai sausas oras kai kurias rūšis slopina. Dėl to jų gausa gali pasikeisti per kelias dienas net ir neprasidėjus jokiems žemės ūkio darbams.

Javapjūtė šiuo atveju gali tapti labai pastebimu sutapimu. Žmonės daugiau laiko leidžia lauke, renka derlių, tvarko sodą, o šalia dirba kombainai. Tuo pat metu vasaros pabaigoje natūraliai aktyvios įvairios vabzdžių rūšys. Ryšys gali egzistuoti, tačiau jis nėra toks tiesus, kaip „kombainas pradėjo pjauti – todėl atsirado visi vabzdžiai“.

Ar repelentai iš tiesų nepadeda?

Teiginys, kad įprastos apsaugos priemonės prieš tokius vabzdžius visiškai neveiksmingos, taip pat nėra tikslus.

Repelento veiksmingumas priklauso nuo vabzdžio rūšies, veikliosios medžiagos, koncentracijos ir nuo to, ar produktas naudojamas pagal etiketę. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nurodo, kad repelentai mažina uodų ir kitų kraujasiurbių nariuotakojų įkandimo riziką, o viena geriausiai ištirtų veikliųjų medžiagų yra DEET. Didesnė koncentracija paprastai reiškia ne „stipresnį atbaidymą“, o ilgesnę apsaugos trukmę.

Nuo kandžiųjų uodelių gali padėti produktai, kurių etiketėje nurodyta apsauga nuo biting flies, black flies, midges arba no-see-ums. Repelentas, skirtas vien uodams ar erkėms, nebūtinai bus vienodai veiksmingas prieš visas mažas museles, todėl verta skaityti ne reklaminį pavadinimą, o produkto paskirtį.

Mašalų atveju repelentai ne visada suteikia visišką apsaugą, ypač kai jų labai daug. Todėl geriausiai veikia kelių priemonių derinys: šviesūs drabužiai ilgomis rankovėmis, kepurė, galvos tinklelis, uždengta kaklo sritis ir buvimas atviresnėje, vėjuotesnėje vietoje. Mašalus labiau traukia tamsios spalvos, o vėjas apsunkina jų skrydį.

Repelento nereikėtų purkšti tiesiai į akis, burną ar ausies kanalą. Veidui skirtą priemonę saugiau pirmiausia užpurkšti ant delnų ir tada atsargiai paskirstyti, laikantis gamintojo nurodymų. Vaikams reikia naudoti tik jų amžiui tinkamus produktus.

Puola uodai

Ką daryti, jeigu vabzdys vis dėlto pateko į ausį?

Pirmoji reakcija dažnai būna griebti ausų krapštuką, pincetą ar kitą daiktą. To daryti nereikėtų, nes vabzdį galima nustumti giliau ir pažeisti ausies kanalą arba būgnelį.

Pirmiausia galima pakreipti galvą taip, kad pažeista ausis būtų nukreipta į viršų, ir palaukti, ar vabzdys neišlįs pats. Medicininėse pirmosios pagalbos rekomendacijose minima galimybė į ausį atsargiai įpilti šilto, bet ne karšto mineralinio, kūdikių ar alyvuogių aliejaus, tačiau to negalima daryti įtariant ausies būgnelio pažeidimą, esant ausies vamzdeliams, kraujavimui ar stipriam skausmui.

Jeigu vabzdžio nepavyksta lengvai pašalinti, ausį skauda, suprastėjo klausa, atsirado kraujo ar išskyrų, reikėtų kreiptis į medikus. Bandymas ilgai krapštyti ausį namuose dažnai sukelia daugiau žalos nei pats vabzdys.

Tikroji išvada slypi ne kombaino dulkėse

Po javapjūtės ar šienavimo aplink sodybą iš tiesų gali padaugėti pastebimų vabzdžių. Pjovimas pakeičia augaliją, dalį vabzdžių išjudina ir priverčia ieškoti kitų vietų. Tačiau kiekvieno spiečiaus nereikėtų automatiškai laikyti iš javų išvarytais uodais.

Vienu metu kieme gali būti nekandančių uodelių, tikrųjų uodų, mašalų ir kitų smulkių musių. Vienas rūšis traukia šviesa, kitas – žmogaus iškvepiamas anglies dioksidas ir kūno šiluma, o trečios tiesiog spiečiasi dėl dauginimosi. Jų atsiradimą lemia vandens telkiniai, drėgmė, temperatūra, vėjas, paros laikas ir natūralus gyvenimo ciklas.

Todėl naudingiausia taisyklė yra ne „prasidėjus javapjūtei užsidarykite namuose“, o kur kas praktiškesnė:

Pirmiausia supraskite, ar vabzdžiai tik erzina, ar iš tiesų kanda – tik tada rinkitės tinkamą apsaugą.

Kartais užteks išjungti šviesą prie atviro lango. Kartais padės vėjuotesnė vieta ar tinklas galvai. O jei vabzdžiai kanda, verta naudoti būtent nuo tos grupės apsaugantį repelentą.

Ausys vabzdžiams nėra slapta vasaros buveinė. Jos tiesiog atsiduria pačiame judriausiame, šilčiausiame ir labiausiai vabzdžius viliojančiame žmogaus kūno aukštyje.