Pora atsisakė spontaniškų pirkinių vienai savaitei: rezultatas paskatino tęsti eksperimentą
Viskas prasideda nekaltai: pakeliui iš darbo į krepšelį įkrenta kava, prie kasos – saldumynas, internete iššoka „tik šiandien“ nuolaida, o vakare namus pasiekia dar viena smulkmena, kurios, atrodė, labai reikėjo. Tik po kelių dienų sunku prisiminti, kam ji buvo pirkta. Būtent taip gyveno ir viena pora, kol nusprendė savaitę nepirkti nieko, ko nebuvo suplanavę iš anksto.
Eksperimentas nereiškė gyvenimo be maisto, vaistų ar būtinų kelionių. Jie tiesiog susitarė: jokių spontaniškų užsakymų internete, jokių „prie progos“ nupirktų daiktų ir jokių mažų apdovanojimų sau vien todėl, kad diena buvo sunki. Iš pirmo žvilgsnio – visai paprasta taisyklė. Tačiau jau pirmosiomis dienomis paaiškėjo, kiek daug sprendimų apie pinigus žmogus priima beveik automatiškai.
Savaitės pabaigoje pora pastebėjo ne tik mažesnes išlaidas. Namuose neatsirado naujų nereikalingų pakuočių, mažiau laiko pradingo naršant akcijas, o pokalbių apie tai, „ar tikrai mums to reikia“, netikėtai padaugėjo. Vienos savaitės pakako suprasti, kad spontaniški pirkiniai dažnai perkami ne dėl poreikio, o dėl nuovargio, nuotaikos ar įpročio.
Kai ranka pati tiesiasi prie krepšelio
Didžiausias išbandymas dažniausiai būna ne dideli pirkiniai. Žmogus retai be jokios minties nusiperka naują šaldytuvą ar brangų telefoną, tačiau keli eurai už kavą, užkandį, kosmetikos priemonę ar namų smulkmeną atrodo visai nekalti. Problema ta, kad tokie sprendimai kartojasi, o jų suma mėnesio pabaigoje kartais nustebina labiau nei viena didesnė sąskaita.
Porai teko sustoti net labai įprastose situacijose. Vienas iš jų norėjo užsisakyti patiekalą, nors šaldytuve buvo produktų vakarienei. Kitas pastebėjo išpardavimą ir jau buvo beveik įsitikinęs, kad nuolaida yra pakankama priežastis pirkti. Tačiau susitarimas veikė paprastai: jei daikto ar paslaugos nebuvo plane, sprendimą reikėjo atidėti bent iki eksperimento pabaigos.
Tas trumpas sustojimas pakeitė daug. Noras pirkti dažnai išblėsdavo ne per kelias dienas, o jau po keliolikos minučių, kai dėmesį užimdavo kitas darbas, pasivaikščiojimas ar paprasta vakarienė namuose. Pasirodo, ne kiekvienas stiprus „noriu“ yra tikras poreikis – kartais tai tik akimirksnio bandymas pasilengvinti dieną.
Sutaupyta ne tik pinigų, bet ir jėgų
Vienas maloniausių tokios savaitės rezultatų buvo ne konkretus skaičius banko programėlėje. Pora pajuto, kad mažiau sprendimų reiškia mažiau vidinio triukšmo. Nereikėjo lyginti dešimčių pasiūlymų, sekti siuntų, ieškoti vietos naujam daiktui ar vėliau galvoti, kodėl jis apskritai atsirado namuose.
Spontaniškas pirkimas neretai atrodo kaip mažas malonumas, tačiau po jo kartais lieka ir nemalonus prieskonis. Ypač tada, kai žmogus supranta, jog pirko ne todėl, kad reikėjo, bet todėl, kad jautėsi pavargęs, susierzinęs ar norėjo save pralinksminti. Savaitė be tokių pirkinių porai tapo proga atpažinti šias akimirkas, o ne bandyti jas užpildyti nauju daiktu.
Namų biudžetui tai taip pat suteikė daugiau aiškumo. Kai nelieka daugybės mažų, neplanuotų išlaidų, lengviau pamatyti, kiek iš tiesų kainuoja maistas, transportas, sąskaitos ir kiti būtini dalykai. Tada pinigai nebėra tiesiog dingstanti suma – atsiranda galimybė sąmoningiau nuspręsti, kam norisi juos skirti vėliau.

Vienam lengviau pasiduoti, dviese – lengviau susitarti
Toks eksperimentas namuose gali būti sudėtingas, jei vienas žmogus griežtai skaičiuoja kiekvieną eurą, o kitam atrodo, kad gyvenimas be mažų spontaniškų malonumų tampa per daug varžantis. Poroje svarbiausia buvo ne drausti vienas kitam, o iš anksto aiškiai susitarti, kas laikoma būtinu pirkiniu, o kas gali palaukti. Tai apsaugo nuo priekaištų ir nuo jausmo, kad kažkas namuose tapo finansų prižiūrėtoju.
Tėvams su vaikais toks bandymas atrodytų dar kitoks. Vaikas nebūtinai supras, kodėl šįkart prie kasos neperkamas žaislas ar saldainis, tačiau tai gali tapti proga ramiai paaiškinti skirtumą tarp noro ir poreikio. Senjorams spontaniškos išlaidos dažniau gali slėptis ne internetinėse akcijose, o televizijos reklamose, kataloguose ar pažaduose apie „ypatingą“ prekę, kurios pasiūlymas esą tuoj baigsis.
Dirbantiems žmonėms sunkiausia dažnai būna vakare, kai sprendimų per dieną jau priimta per daug. Tuomet patogu užsisakyti maisto, nusipirkti ką nors internetu ar įsidėti į krepšelį daiktą vien dėl to, kad jis priminė seniai atidėtą norą. Šioje vietoje poros patirtis primena paprastą dalyką: mažas planas iš anksto dažnai kainuoja mažiau nei vakarinis nuovargis.
Kaip pabandyti, kad savaitė nevirstų bausme
Norint išbandyti savaitę be spontaniškų pirkinių, nereikia apsimesti, kad žmogui nieko nereikia. Prieš pradedant verta nusipirkti įprastų maisto produktų, pasirūpinti būtinais vaistais ir susitarti, kokios išlaidos bus leidžiamos. Tikslas nėra kentėti ar dirbtinai atidėlioti svarbų pirkinį – tikslas yra pamatyti, kiek kartų pinigai išleidžiami iš impulso.
Labai padeda paprasta taisyklė neplanuotą norą užrašyti, o ne iškart atmesti ar įsidėti į virtualų krepšelį. Jei po kelių dienų tas daiktas vis dar atrodo reikalingas, galima ramiai įvertinti jo kainą, kokybę ir vietą namuose. Dažnai paaiškėja, kad noras praėjo, o kartu praėjo ir jausmas, jog kažko sau atsisakei.
Verslui ir prekybininkams tokie žmonių pasirinkimai taip pat siunčia žinutę. Pirkėjai pavargsta ne vien nuo kainų – jie pavargsta nuo nuolatinio skubinimo, mirksinčių nuolaidų ir įspūdžio, kad protingas sprendimas turi būti priimtas per kelias sekundes. Žmogus, kuris perka sąmoningiau, nebūtinai perka mažiau visada; jis tiesiog nori jaustis pasirinkęs, o ne pastūmėtas.
Po savaitės pora nenusprendė daugiau niekada nepirkti spontaniškai. Jie suprato kai ką naudingesnio: pirkinys gali būti malonus, kai jis yra sąmoningas, o ne tada, kai trumpam užlopomas nuovargis ar prasta nuotaika. Kartais geriausias būdas sutaupyti nėra griežčiau sau drausti – užtenka prieš paspaudžiant „pirkti“ paklausti, ar rytoj šio daikto vis dar norėsis taip pat.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


