Didžiausias priešas buvo ne amžius, o nenuoseklumas
Tomas sako, kad 45-eri nėra didžiausia kliūtis. Didžiausia kliūtis — nenuoseklumas. Pradėti lengva, ypač kai motyvacija didelė. Sunkiau tęsti, kai praeina pirmas entuziazmas.
Buvo savaičių, kai jis nieko nesuprato. Buvo vakarų, kai tas pats klaidos pranešimas ekrane išvesdavo iš kantrybės. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad jauni žmonės mokosi dešimt kartų greičiau.
Tačiau jo pranašumas buvo kitur. Gamykla išmokė disciplinos. Jei pamaina prasideda šeštą, negali ateiti tada, kai „atsiranda įkvėpimas“. Jei darbas monotoniškas, vis tiek jį turi atlikti. Jei įrenginys stringa, negali pabėgti — turi ieškoti priežasties.
Šiuos įpročius jis perkėlė į mokymąsi.
„Jauni žmonės gal greičiau pagauna technologijas, bet aš turėjau kantrybės. Aš jau žinojau, ką reiškia daryti sunkų darbą net tada, kai nesinori“, – sakė Tomas.
Jis nesimokė visko iš karto
Viena klaida, kurią Tomas beveik padarė pradžioje, buvo noras išmokti viską. Internete jis matė šimtus pavadinimų: HTML, CSS, JavaScript, Python, React, Node.js, SQL, Git, Docker, debesų kompiuterija, dirbtinis intelektas.
Atrodė, kad norint tapti programuotoju reikia iš karto perprasti visą pasaulį.
Tai jį paralyžiavo.
Tada vienas interneto forumo dalyvis davė paprastą patarimą: „Pasirink vieną kryptį ir tris mėnesius jos nekeisk.“
Tomas pasirinko interneto svetainių kūrimą. Iš pradžių mokėsi HTML ir CSS, vėliau „JavaScript“, tada pradėjo gilintis į „React“. Jis nesiblaškė į mobiliąsias programėles, žaidimus ar duomenų analizę, nors visa tai atrodė įdomu.
„Kai nustojau šokinėti, pradėjau suprasti. Iki tol viską tik ragavau, bet nieko neišmokdavau iki galo“, – sakė jis.
Anglų kalba tapo atskiru iššūkiu
Dar viena kliūtis buvo anglų kalba. Daug mokymosi medžiagos, dokumentacijos ir forumų yra anglų kalba. Tomas mokykloje anglų mokėsi seniai, o darbe jos beveik nenaudojo.
Iš pradžių jis ieškojo tik lietuviškų ar rusiškų paaiškinimų, bet greitai suprato, kad be anglų bus sunkiau. Todėl mokymąsi teko padalyti į dvi dalis: programavimas ir techninė anglų kalba.
Jis nerašė gražių rašinių. Nesimokė sudėtingos gramatikos. Tiesiog rinko žodžius, kurie kartojosi: function, return, error, array, object, button, submit, server, request.
Po kelių mėnesių jis jau galėjo skaityti paprastesnę dokumentaciją ir suprasti klaidų pranešimus. Tai labai pagreitino mokymąsi.
„Supratau, kad man nereikia kalbėti kaip britų profesoriui. Man reikia suprasti, ką kompiuteris ir dokumentacija man sako“, – juokėsi Tomas.
Pirmasis uždarbis buvo mažas, bet labai svarbus
Pirmą mokamą darbą Tomas gavo ne didelėje IT įmonėje. Jis padėjo pažįstamam smulkiajam verslininkui sutvarkyti interneto svetainę: pakeisti tekstus, pataisyti išvaizdą telefone, pridėti kontaktų formą.
Už tai gavo nedidelę sumą. Bet emocinė vertė buvo milžiniška.
„Tai buvo pirmi pinigai, kuriuos uždirbau ne rankomis gamykloje, o galva prie kompiuterio. Ne todėl, kad vienas darbas geresnis už kitą. Tiesiog supratau, kad mano naujas įgūdis jau turi vertę“, – pasakojo jis.
Po to atsirado dar keli smulkūs darbai. Vienam žmogui reikėjo paprasto puslapio. Kitam — pataisyti klaidą. Trečiam — sukelti turinį. Tomas nesirinko tik prestižinių projektų. Jis rinkosi patirtį.
Kiekvienas darbas mokė ne tik kodo, bet ir bendravimo su klientais: išsiaiškinti poreikius, paaiškinti ribas, susitarti dėl kainos, nevėluoti.
CV jis rašė kitaip nei dvidešimtmetis
Kai Tomas nusprendė ieškoti pirmo darbo IT srityje, jam buvo beveik 47-eri. Jis žinojo, kad konkuruos su jaunesniais kandidatais, kurie galbūt turi informatikos diplomą, daugiau laiko ir mažiau šeiminių įsipareigojimų.
Tačiau jis turėjo kitų privalumų.
Savo CV jis neslėpė darbo gamykloje. Priešingai — parodė, ką iš ten atsinešė: atsakomybę, darbą komandoje, procesų supratimą, gebėjimą laikytis terminų, techninį mąstymą, dėmesį detalėms.
„Aš nustojau galvoti, kad mano praeitis yra minusas. Ji buvo mano įrodymas, kad moku dirbti“, – sakė jis.
Prie CV pridėjo kelis projektus: asmeninę svetainę, mažo verslo puslapį, paprastą užduočių valdymo programėlę ir nuorodą į savo kodo saugyklą.
Ne visi darbdaviai atsakė. Dauguma tylėjo. Keli atsiuntė mandagų neigiamą atsakymą. Viename pokalbyje jis jautė, kad į jo amžių žiūrima skeptiškai.
Bet vienai įmonei patiko jo istorija ir projektai.
Pirmas IT darbas nebuvo svajonių pareigos
Tomas gavo jaunesniojo programuotojo vietą nedidelėje įmonėje. Atlyginimas iš pradžių nebuvo toks, apie kokį kalba sėkmės istorijos internete. Be to, jis turėjo susitaikyti su tuo, kad naujoje srityje vėl yra pradedantysis.
Po dvidešimt metų patirties gamykloje tai buvo nelengva.
„Buvau įpratęs būti žmogus, kuris žino. O čia vėl tapau tuo, kuris klausia. Reikėjo nuryti ego“, – pasakojo jis.
Pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Jis greičiau pavargdavo nuo protinio darbo nei tikėjosi. Kartais po visos dienos prie kodo galva ūždavo labiau nei po pamainos gamykloje. Tačiau kartu jis jautė, kad auga.
Kiekviena išspręsta klaida suteikdavo pasitikėjimo. Kiekvienas kolegos paaiškinimas atverdavo naują supratimą. Kiekvienas mažas įnašas į realų projektą įrodydavo, kad jis yra savo vietoje.
Jis nesigaili, kad pradėjo vėlai
Paklaustas, ar gailisi nepradėjęs anksčiau, Tomas sako: taip ir ne.
Žinoma, būtų buvę lengviau pradėti 25-erių. Daugiau laiko, daugiau energijos, mažiau baimių. Tačiau būdamas 45-erių jis turėjo tai, ko neturėjo jaunystėje: aiškų supratimą, kodėl tai daro.
Jis nesimokė dėl mados. Ne dėl gražių istorijų socialiniuose tinkluose. Ne todėl, kad programavimas skambėjo prestižiškai. Jis mokėsi, nes norėjo pakeisti savo kasdienybę ir įrodyti sau, kad dar gali pradėti iš naujo.
„Jaunas aš būčiau gal greičiau pradėjęs, bet ir greičiau metęs. Dabartinis aš jau žinojau, kad gyvenime niekas nepasikeičia vien nuo noro“, – sakė jis.
Ką jis pataria tiems, kurie nori keisti profesiją po 40-ies?
Tomas sako, kad svarbiausia nepradėti nuo didelių fantazijų. Nereikia pirmą dieną planuoti, kaip po metų dirbsite užsienio įmonėje ir uždirbsite kelis kartus daugiau. Geriau pradėti nuo paprasto klausimo: ar galiu šiandien skirti 30 minučių?
Jo patarimai paprasti:
- pasirinkite vieną kryptį ir nesiblaškykite;
- mokykitės kasdien arba beveik kasdien, net trumpai;
- nebijokite kvailų klausimų;
- kurkite mažus projektus, o ne vien žiūrėkite pamokas;
- neslėpkite ankstesnės patirties — ji gali būti privalumas;
- nesitikėkite greito stebuklo;
- susitaikykite, kad pradžioje jausitės lėtai;
- ieškokite bendruomenės ar žmonių, kurie palaiko;
- nemeskite po pirmos sunkios savaitės;
- lyginkite save tik su savimi prieš mėnesį.
Svarbiausia — nepradėti nuo minties „man per vėlu“. Nes ši mintis dažnai sustabdo dar prieš pirmą bandymą.
Kodėl brandesni žmonės gali būti geri programuotojai?
Vis dar gajus mitas, kad programavimas yra tik jaunų žmonių sritis. Tačiau realybėje brandesni žmonės turi savų privalumų.
Jie dažnai geriau supranta atsakomybę, moka dirbti su žmonėmis, yra patyrę konfliktų, terminų, nuovargio ir ilgų projektų. Jie žino, kad darbas nėra vien įkvėpimas. Jie dažnai turi daugiau kantrybės ir realistiškesnius lūkesčius.
Programavime svarbu ne tik rašyti kodą. Svarbu suprasti problemą, kalbėtis su komanda, ieškoti sprendimų, dokumentuoti, testuoti, pripažinti klaidas ir mokytis nuolat. Šios savybės nebūtinai priklauso nuo amžiaus.
Tomas sako, kad ankstesnis darbas gamykloje jam padėjo labiau, nei tikėjosi. Ten jis išmoko procesų, tikslumo, atsakomybės už klaidas ir to, kad maža detalė gali sustabdyti visą sistemą.
Programavime tai pasirodė labai panašu.
Didžiausias pokytis buvo ne atlyginimas
Nors finansinė pusė Tomui svarbi, jis sako, kad didžiausias pokytis buvo ne atlyginimas. Didžiausias pokytis — jausmas, kad ateitis vėl atsirado.
Dirbdamas gamykloje jis jautė, kad jo gyvenimas jau uždarytas į vieną kelią. Tapęs programuotoju, jis pajuto, kad gali mokytis toliau, augti, keisti kryptį, dirbti su skirtingais projektais, galbūt ateityje dirbti nuotoliniu būdu.
„Man svarbiausia buvo ne tai, kad dabar sėdžiu prie kompiuterio. Svarbiausia, kad nebejaučiu, jog mano amžius užrakino duris“, – sakė jis.
Šis jausmas pakeitė ir jo požiūrį į save. Jis tapo drąsesnis mokytis kitų dalykų, ramiau priima klaidas, mažiau bijo atrodyti nežinantis.
Ne kiekvienam reikia tapti programuotoju, bet kiekvienam verta žinoti, kad galima keistis
Tomo istorija nereiškia, kad visi po 40-ies turi mesti darbus ir mokytis programuoti. Tai nėra lengvas kelias ir ne visiems jis tinka. Programavimas reikalauja kantrybės, loginio mąstymo, nuolatinio mokymosi ir gebėjimo ilgai sėdėti prie problemų, kurios kartais atrodo absurdiškos.
Tačiau ši istorija primena svarbesnį dalyką: žmogus gali keistis net tada, kai aplinkiniai mano, jog „jau per vėlu“.
Galbūt tai bus ne programavimas. Gal buhalterija, dizainas, slauga, masažas, mokymas, vertimas, amatas, nuosavas mažas verslas ar visai kita veikla. Esmė ne profesijos pavadinime, o leidime sau pradėti nuo nulio.
Nulis 45-erių nėra tuštuma. Tai starto taškas, į kurį žmogus atsineša visą savo gyvenimo patirtį.
Išvada: 45-eri nėra pabaiga, jei žmogus dar nori mokytis
Tomas iš gamyklos darbininko programuotoju netapo per naktį. Jo kelias buvo lėtas, kartais nuobodus, kartais varginantis ir pilnas abejonių. Jis mokėsi po darbo, klydo, nesuprato, pradėdavo iš naujo ir ne kartą galvojo, kad galbūt tik švaisto laiką.
Tačiau jis nesustojo.
Po kelių metų jo gyvenimas atrodė kitaip: nauja profesija, nauji įgūdžiai, nauja savivertė ir jausmas, kad amžius nėra siena.
Jo istorija nėra apie stebuklingą sėkmę. Ji apie paprastą, užsispyrusį darbą. Apie žmogų, kuris vieną vakarą po pamainos nusprendė nebeatidėti savęs vėlesniam laikui.
Ir galbūt tai svarbiausia pamoka.
Kartais pradėti nuo nulio būnant 45-erių nėra silpnumas. Tai drąsa pripažinti, kad senas gyvenimas nebetinka, ir pakankamai tikėti savimi, kad išdrįstum išmokti naują.
