Kai 1995-aisiais Prancūzijos TV eteryje pasirodė kuklus banko darbuotojas Bruno Caloone, visa šalis sulaikė kvėpavimą. Jis laimėjo vieną didžiausių loterijos prizų istorijoje – 70 mln. frankų. Ši suma šiandien prilygtų maždaug 17 mln. eurų. Atrodė, kad prasideda pasaka apie žmogų, kurį likimas per vieną dieną pavertė milijardieriumi. Tačiau po trijų dešimtmečių Bruno istorija tapo visai kitokia – jis gyvena socialiniame būste ir dirba paprastą darbą. Kodėl?
Staigus praturtėjimas, kuris nepakeitė jo širdies
Bruno laimėjo „blykstės“ bilietu – atsitiktinai sugeneruotu skaičių deriniu. Tą vakarą niekas neįsivaizdavo, kad paslaptingasis žaidėjas pasiims vieną didžiausių prizų Prancūzijos istorijoje. Bet dar labiau stebino ne suma, o jo elgesys.
Jis nepuolė pirkti prabangių automobilių ar vilų. Pirmas instinktas buvo dalytis. Šeima, draugai, sporto klubai, labdaros organizacijos – pinigai tirpo greitai, tačiau Bruno tikino, kad nenori „būti vienas su turtu“.
Tokios pradžios nesitikėjo niekas.
Kai svajonės tampa projektais – ir rizika
Turėdamas milijonus, jis ėmė įgyvendinti idėjas, kurios anksčiau atrodė neįmanomos. Bruno įkūrė žirgų lenktynių arklidę, rengė keliones, finansavo vietos iniciatyvas. Jis norėjo ne tik pats džiaugtis laime, bet ir leisti kitiems pajusti sėkmės skonį.
Tačiau svarbiausias jo projektas buvo gimtojo miesto mėsos didmeninės prekybos įmonė. Ji stovėjo ant bankroto slenksčio, o Bruno įsigijo ją tam, kad išgelbėtų darbo vietas.
Tai buvo kilnų tikslą turintis sprendimas, bet rinkos realybė pasirodė negailestinga: 2004 m. įmonė žlugo. Bruno neteko apie 5 mln. eurų.
Užsienio nuotykiai ir verslai, kurie nesibaigė pergale
Bruno nepasidavė. Dar buvo pinigų, dar buvo idėjų. Jis atidarė kepyklą Sarajeve, organizavo keliones į Kroatiją, investavo į kelis smulkesnius projektus. Tačiau verslo nuovoka niekada nebuvo jo stiprioji pusė.
Pinigai tirpo, o sėkmingų projektų taip ir neatsirado. Po metų šurmulio liko tik nuostoliai.
Gyvenimas, pasukęs kitu keliu
2012-aisiais jo asmeninis gyvenimas taip pat sugriuvo – išsiskyrimas, persikraustymas į socialinį būstą, naujas darbas. Jis tapo socialiniu darbuotoju. Iš prabangių kelionių ir VIP ložių nebeliko nieko.
Tačiau liūdesio Bruno istorijoje nėra.
„Pinigai nebuvo svarbiausia“: vyro filosofija
Nors kiti jo gyvenimą galėtų vadinti „iššvaistyta sėkme“, Bruno pats taip nemano. Jis tiki, kad turtas jam buvo tik įrankis, o ne tikslas.
„Gal šiandien ir nesu turtingas, bet padėjau daugeliui žmonių. Išsaugojau darbo vietų. Sukūriau prisiminimų. Dėl to nesigailiu.“
Jis gyvena kukliai, bet stabiliai, turi mėgstamą darbą ir žmones, kurie jam svarbūs. Jam atrodo, kad loterija buvo nuotykis, kuriam tereikėjo sumokėti savo kainą.
Vienas įprotis išliko – ir jis prasmingas
Nors turtų nebeliko, Bruno vis dar žaidžia loterijoje. Ir bilietus perka tame pačiame bare, kur laimėjo milijonus prieš trisdešimt metų.
Ne todėl, kad tikėtų grąžinsiąs praeitį. O todėl, kad jam tai – ritualas ir priminimas: gyvenimas gali pasikeisti per akimirką. Ir ne visada taip, kaip pasakoje.
Bruno istorija nėra apie prarastus milijonus. Tai istorija apie žmogų, kuris nesutapatino savo vertės su pinigais – ir pasirinko gyventi taip, kaip jam atrodo teisinga.
Šaltinis: https://www.focus.de/panorama/welt/bruno-gewann-1995-im-lotto-16-millionen-euro-jetzt-lebt-er-in-einer-sozialwohnung-ich-bin-gluecklich-wo-ich-bin_0b20dcfe-fb14-45cf-8ac0-793bbe0e55f6.html
