Šiandien kava atrodo nekaltas kasdienis ritualas. Bet istorijoje buvo laikotarpių, kai puodelis kavos galėjo kainuoti laisvę ar net gyvybę. Mes ją geriame susitikimuose, virtuvėse, degalinėse. Ji tapo beveik nematomu fonu. Visgi, kai pirmą kartą rimčiau panagrinėjau kavos istoriją, mane pribloškė viena detalė – kava buvo ne kartą draudžiama, o reakcijos į ją priminė kovą su pavojingu reiškiniu.
Kaip viskas prasidėjo
Kavos kelias prasidėjo Etiopijoje, tačiau tikrasis jos socialinis vaidmuo išryškėjo XV amžiuje Jemene. Sufijai ją naudojo labai praktiškai – kad išliktų budrūs naktinių maldų metu.
Iš pirmo žvilgsnio – tik gėrimas.
Realybėje – energija, budrumas ir… pokalbiai.
Kavinėms pradėjus plisti, valdantieji netruko pastebėti, kad tai ne tik vieta gerti. Tai vieta diskutuoti, ginčytis, formuoti nuomones.
Ir būtent tai tapo problema.
Meka: gėrimas, kuris „veikia protą“
XVI amžiaus pradžioje kava pasiekė Meką. Kavinės greitai tapo traukos centru tiek vietiniams, tiek piligrimams. Populiarumas augo taip sparčiai, kad 1511 m. buvo rimtai svarstomas draudimas.
Argumentai skamba pažįstamai net šiandien:
- kenkia kūnui
- veikia protą
- skatina nepageidaujamą elgesį
Kavos namai buvo uždaryti, pupelės deginamos, o mėgėjai baudžiami. Draudimas ilgai neišsilaikė, tačiau pats faktas daug pasako – kava buvo suvokta kaip socialinė grėsmė.
Stambulas: kai už kavą grėsė mirtis
Jei Mekos istorija atrodo griežta, Stambulo epizodas dar tamsesnis. Sultonas Muradas IV kavos namus laikė potencialiais maištų židiniais.
Tai nebuvo tik simboliniai apribojimai.
Kavinės buvo uždarytos, o už viešą kavos gėrimą galėjo grėsti mirties bausmė. Pasakojama, kad pats sultonas persirengęs patruliuodavo gatvėmis, ieškodamas pažeidėjų.
Kava ir tabakas tuo metu atsidūrė vienoje kategorijoje – pavojingi įpročiai, galintys skatinti nepaklusnumą.
Švedija: kava kaip ekonominė problema
Kai kava pasiekė Europą, ją lydėjo ne tik smalsumas, bet ir įtarumas. Švedijoje kavos importas XVIII–XIX a. buvo draudžiamas net kelis kartus.
Dažnai minima istorija apie karaliaus Gustavo III eksperimentą su dvyniais – vienas gėrė kavą, kitas arbatą. Pasakojimas gražus, bet istorikai jį laiko labiau mitu nei faktu.
Tikroji priežastis buvo proziškesnė – pinigai.
Kava buvo brangus importas, o valdžia siekė mažinti prekybos deficitą. Draudimai smogė ne tik prekybai, bet ir paprastiems žmonėms: baudos, konfiskavimai, net kalinimas.
Prūsija: kavos uostytojai gatvėse
Vienas keisčiausių epizodų – Prūsija XVIII amžiaus pabaigoje. Frydrichas Didysis manė, kad kava sekina valstybę finansiškai ir turėtų būti elitinis malonumas.
Sprendimas buvo radikalus.
Buvo uždraustas privatus pupelių skrudinimas, įvesta karališkoji monopolija. Kontrabanda suklestėjo taip sparčiai, kad atsirado specialūs pareigūnai – vadinamieji kavos uostytojai.
Jų užduotis buvo tiesiogine prasme užuosti nelegaliai skrudinamą kavą. Sugautiems grėsė solidžios baudos.
Kodėl kava taip erzino valdžią?
Kofeinas buvo tik dalis istorijos.
Tikroji baimė dažnai slypėjo kitur:
- kavinės kaip laisvos diskusijos erdvės
- politinės kalbos
- satyra, kritika, gandai
- sunkiau kontroliuojama visuomenė
Kava tapo ne tik gėrimu, bet ir idėjų katalizatoriumi.
Nuo grėsmės iki normos
Šiandien kavinės labiau primena darbo vietas su Wi-Fi nei revoliucinius klubus. Saikingas kavos vartojimas laikomas nekenksmingu, o pats gėrimas – beveik universalia socialine valiuta.
Tačiau istorija primena svarbų dalyką.
Net toks paprastas ritualas kaip rytinis puodelis kadaise buvo laikomas pavojingu. Draudimai ateidavo ir praeidavo, o poreikis kavai ir bendravimui aplink ją pasirodė stipresnis už baimę.
Ir tai, pripažinkime, yra labai „žmogiška“.
