Kartais laikrodžių pasaulyje įvyksta momentas, kurį kolekcininkai vėliau prisimena taip, lyg būtų buvę sporto ar meno istorijos liudininkai. Salė prisipildo įtampos, skaičiai kyla, o kai plaktukas galiausiai smogia – visi supranta, kad ką tik pamatė rekordą. Būtent taip nutiko Ženevoje, kai ankstyvasis „Omega Speedmaster“ aukcione buvo parduotas už 3,1 mln. Šveicarijos frankų. Suma buvo tokia didelė, kad net patyrę rinkos žaidėjai kurį laiką nesuprato, ar tai realybė, ar išskirtinai agresyvus emocijų ir ambicijų mišinys.
Tačiau šioje istorijoje svarbiausia yra ne rekordas. Svarbiausia tai, kas įvyko po jo. Kai pirmasis šokas praėjo, aukciono rezultatas ne nuramino rinką, o atvirkščiai – sukėlė įtarimus, kurie po kelių metų išaugo į skandalą, palietusį ne tik vieną laikrodį, bet ir pačią prabangos antrinės rinkos logiką: kiek iš brangiausių „legendų“ iš tiesų yra tai, kuo skelbiasi?
Rekordas, kurio niekas neprognozavo
Istorija prasideda 2021 m. lapkričio 5 d. Ženevoje, „Phillips“ aukcione. Parduodamas 1957 m. pagamintas „Omega Speedmaster Broad Arrow“. Pradinė kaina – 60 tūkst. Šveicarijos frankų. Kolekcininkui tokia suma už ankstyvą „Speedmaster“ neatrodo neįprasta, ypač kai šeima turi galingą mitologiją: „Speedmaster“ vardas daugeliui siejasi su kosmosu, NASA laikrodžių atrankomis ir istoriniu nusileidimu Mėnulyje, kai Buzzas Aldrinas dėvėjo „Speedmaster“.
Šis konkretus egzempliorius turėjo vieną ypač geidžiamą savybę – ciferblatą, kurio spalva su laiku „subrendo“ nuo juodos iki šokoladinės rudos. Tokie natūraliai pasikeitę ciferblatai kolekcininkų rinkoje dažnai vertinami kaip unikalumo ženklas. Vis dėlto, stebėtojų teigimu, kitais aspektais laikrodis neatrodė taip, kad turėtų „iššauti“ į orbitą. Ir būtent čia prasideda įdomioji dalis: kai objektas nėra akivaizdžiai „tobulas“, bet kaina staiga tampa astronominė, rinkoje automatiškai įsijungia klausimas „kodėl?“.
14 minučių, kurios viską apvertė
Vienas prekiautojų ir rinkos stebėtojų, Sacha Davidoff, vėliau pasakojo, kad jam laikrodis iš karto pasirodė keistas. Jo vertinimu, egzempliorius atrodė tarsi pažeistas, o kai kurios detalės nesutapo tarpusavyje taip, kaip norėtųsi matyti kalbant apie rekordą. Jis įtarė, kad ciferblatas galėjo būti restauruotas, o rėmelio būklė – ne tokia, kokios tikėtumėtės iš „vieningo“ istorinio laikrodžio.
Tačiau tą vakarą įtarimai buvo tik fonas. Tikrasis šokas įvyko per aukcioną. Davidoffas pasakojo, kad net išėjo iš salės nusipirkti maisto ir gėrimo, o grįžęs nebesuprato, kas vyksta: kaina jau buvo išaugusi iki 2,7 mln. Galiausiai plaktukas sustojo ties 3,1 mln. Šveicarijos frankų – daugiau nei 25 kartus virš aukciono organizatorių išankstinių lūkesčių.
Jo žodžiais, rezultatas „iš esmės visus suglumino“ ir būtent tas suglumimas, o ne pavydas ar džiaugsmas, rinkoje dažnai tampa pirmuoju įtarimų katalizatoriumi. Kai rekordas atrodo pernelyg „neteisingas“, jis ne švenčiamas, o tikrinamas.
Kodėl laikrodžių rinka tapo tokia nervinga
Jeigu tai būtų įvykę prieš 10–15 metų, istorija galėjo baigtis vienu sakiniu: „kolekcininkai išprotėjo ir sumokėjo rekordą“. Tačiau pastaraisiais metais laikrodžių rinka tapo visai kitokia. Prabangūs laikrodžiai daugeliui virto ne tik stiliaus ar meistrystės simboliu, bet ir investiciniu objektu, o investicijos beveik visada atneša tris dalykus: didesnius pinigus, daugiau naujų dalyvių ir didesnę sukčiavimo riziką.
Pandemijos laikotarpiu susidomėjimas laikrodžiais šovė į viršų. Į rinką atėjo pirkėjai, kurie anksčiau laikrodžių nelaikė „sava“ tema, bet staiga pamatė juose vertės saugyklą, statuso ženklą ir rinką, kurioje kainos ilgą laiką atrodė tik kylančios. Prie to prisidėjo ir finansinis fonas: žemos palūkanos, aktyvios akcijų rinkos, vartojimo persislinkimas nuo kelionių prie daiktų, o taip pat nauja banga žmonių, kurie atėjo iš kriptovaliutų pasaulio – kur dideli skaičiai psichologiškai tampa norma.
Kai rinka įkaista, keičiasi ir jos moralė. Staiga daug ką pradeda dominti ne tik tai, ar laikrodis gražus, bet ir tai, ar jis „turi istoriją“, ar yra „unikalus“, ar gali būti „kitas rekordas“. O ten, kur istorija kainuoja milijonus, atsiranda pagunda tą istoriją „padaryti“.
Sukčiai, vagystės ir kopijos: kodėl autentiškumo klausimas sprogo
Rinkai augant, išryškėjo kita pusė: vagystės, padirbiniai, pilkosios zonos prekyba ir vadinamieji „patobulinimai“, kurie kartais pateikiami kaip restauracija, o kartais – kaip klastojimas.
Rinkoje seniai egzistuoja faktas, kad laikrodžiai per dešimtmečius gali būti remontuojami, o detalės – keičiamos. Tai savaime nėra nusikaltimas. Tačiau problema prasideda tada, kai pakeitimai nėra atskleidžiami, o laikrodis parduodamas kaip pilnai originalus. Dar blogiau, kai skirtingų laikrodžių dalys sujungiamos į vieną, sukuriant objektą, kuris atrodo „teisingas“, bet istorijos prasme yra konstruktas.
Būtent čia atsiranda terminas, kuris vėliau šioje istorijoje taps centriniu: „frankenwatch“. Tai laikrodis, sudėliotas iš skirtingų egzempliorių dalių, tarsi „Frankenšteino“ kūrinys – išoriškai įtikinamas, bet kilmės požiūriu problemiškas. Tokie laikrodžiai gali būti surenkami dėl įvairių priežasčių, tačiau aukcionų rinkoje jie tampa ypač pavojingi, nes vienas „teisingas“ ciferblatas ar viena „legendinė“ detalė gali pakelti kainą ne procentais, o kartais.
Laikrodžių detektyvas, kuris įnešė sumaišties
Šiame kontekste į istoriją įžengia José Perezas – žmogus, kurį kai kas vadina „vintažinių laikrodžių Šerloku Holmsu“. Jis sukūrė didžiulę duomenų bazę su informacija apie daugiau nei 100 tūkst. laikrodžių ir rašo tinklaraštį „Perezscope“, kuriame viešina įtartinus atvejus, analizuoja detales, lygina nuotraukas, serijinius numerius, ciferblatų niuansus, rodyklių formas ir kitus mikrodalykus, kurių nepatyręs pirkėjas net nepastebėtų.
Po rekordinio pardavimo su Perezu susisiekė keli ekspertai ir pasidalijo pastebėjimu, kuris skamba kaip detektyvo užuomazga: ciferblatas atrodo kaip laikrodžio, kuris tais pačiais metais jau buvo matytas rinkoje, tačiau kitos dalys neatitinka. Kitaip tariant, tarsi vienas elementas būtų „iš vieno pasakojimo“, o likusieji – iš kito.
Perezas ėmė įtarti, kad rekordą pasiekęs „Speedmaster“ gali būti sudėtas iš kelių skirtingų objektų komponentų. O kai tokia hipotezė pasirodo viešoje erdvėje, ji paliečia ne tik konkretų laikrodį – ji meta šešėlį ant aukciono, ekspertų, vertinimo procesų ir net pačios prekės ženklo reputacijos.
Lūžis: kai įsikišo didelė žiniasklaida
Lemiamas posūkis įvyko 2023 m. vasarą, kai Šveicarijos leidinys „Neue Zürcher Zeitung“ (NZZ) paskelbė straipsnį, kuriame, remiantis Perezo surinkta medžiaga, buvo teigiama, kad rekordinis „Speedmaster“ iš tiesų galėjo būti „frankenwatch“.
Tokio masto kaltinimas vintažinių laikrodžių rinkoje prilygsta viešam pareiškimui, kad meno aukcione parduotas paveikslas gali būti „sukomponuotas“. Net jeigu dalys autentiškos, pati kompozicija reiškia, kad pasakojimas – o kartu ir kaina – gali būti dirbtinai sukurti.
„Omega“ atsakas, kuris tik pakurstė spėliones
Netrukus po NZZ publikacijos pasirodė ir „Omega“ reakcija. Bendrovė pranešė pradėjusi vidinį tyrimą ir pareiškė radusi „aiškių įrodymų“, jog trys buvę darbuotojai dalyvavo operacijoje su „aiškiais nusikalstamais ketinimais“. Toks teiginys rinkai yra tarsi benzinas: jeigu pats gamintojas kalba apie nusikalstamą veiklą, vadinasi, problema nebe „nuomonė“, o realus konfliktas.
Dar viena detalė pakėlė temperatūrą: „Omega“ paskelbė, kad laikrodį įsigijo pati. Vieniems tai pasirodė kaip bandymas „susigrąžinti kontrolę“ ir apsaugoti reputaciją, kitiems – kaip dar vienas miglos sluoksnis, nes kai gamintojas tampa rekordinio skandalo objekto savininku, prasideda klausimai, kas bus atskleista, o kas liks už uždarų durų.
„Omega“ teigė, kad buvo sukurtas „netikras palikimas“ laikrodžiui, kuris esą buvo „daugiausia autentiškų „Omega“ komponentų kompozicija“. Kitaip tariant, dalys galėjo būti originalios, bet istorija – sukonstruota. Taip pat buvo minima, kad per tarpininkus buvo pateiktas labai išpūstas pasiūlymas, o pelnas tariamai pasidalintas tarp dalyvių. Bendrovė nurodė, kad kaltinimus teiks per „Swatch Group“.
Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir kita versija: kai „The Economist“ kalbėjosi su tuometiniu „Omega“ muziejaus direktoriumi Petrosu Protopapasu, šis pasakojo, jog veikė kaip slaptas pirkėjas aukcione, nes vadovybė norėjo atkreipti dėmesį pasiekdama rekordą. „Omega“ atsakė, kad laikosi savo ankstesnio pareiškimo ir daugiau informacijos teikti neketina.
Rinkai tai buvo blogiausias įmanomas derinys: didžiuliai pinigai, vieši kaltinimai, dvi skirtingos interpretacijos ir ribota informacija, kuri palieka vietos spėlionėms.
Skandalas, kuris pataikė į jautriausią vietą: pasitikėjimą
Ši istorija išryškino tai, ką ilgą laiką tyliai žinojo daugelis: antrinė prabangių laikrodžių rinka, nepaisant blizgesio, dažnai veikia pagal taisykles, kurios labiau primena klubą nei griežtai reglamentuojamą finansinį instrumentą. Kai kur sandoriai daromi greitai, remiantis reputacija, rankos paspaudimu ir „žodžiu“. Tokia kultūra gali veikti, kai rinka rami, bet ji tampa trapia, kai į ją ateina daug naujų pinigų ir daug naujų žaidėjų.
Tuo pat metu pati rinka ėmė vėsti. Po piko kainos antrinėje rinkoje smuko, o kai kainos krenta, atsiranda dar daugiau motyvų „padaryti“ patrauklesnį objektą: sukurti geresnę istoriją, pateikti retesnę kombinaciją, nutylėti nepatogius pakeitimus, pateikti restauraciją kaip „natūralų senėjimą“. Ir tada vienas rekordas tampa ne švente, o simptomu.
Kodėl ši istorija aktuali ir Lietuvoje
Lietuvoje prabangių laikrodžių rinka nėra tokia milžiniška kaip Šveicarijoje ar JAV, tačiau susidomėjimas kolekcionavimu ir investavimu akivaizdžiai auga. Vis daugiau žmonių domisi naudotais laikrodžiais, perka iš užsienio platformų, keliauja į Europoje vykstančius renginius, seka aukcionus ir socialinių tinklų „dealus“. O augant susidomėjimui, auga ir rizika: kuo labiau „įkaista“ istorijų ekonomika, tuo brangiau kainuoja klaidos.
Šio „Omega Speedmaster“ atvejis parodė, kad net prestižiškiausiose scenose gali atsirasti vietos manipuliacijoms, o ribą tarp „restauruota“, „sukomplektuota“ ir „suklastota“ kartais nustatyti sunku net ekspertams. Ir jeigu net ekspertai buvo priversti kelti klausimus po rekordinio pardavimo, paprastam pirkėjui ši pamoka dar aiškesnė: kuo didesnė istorija, tuo atidžiau ją reikia tikrinti.
Pabaiga, kuri palieka nemalonų klausimą
Rekordinis pardavimas turėjo būti graži legenda apie laikrodį, kuris pranoko lūkesčius. Vietoje to jis tapo istorija apie rinką, kurioje rekordai kartais pasirodo pernelyg geri, kad būtų tiesa, o paskatos „neklausti per daug“ tampa pernelyg stiprios, kai ant stalo guli milijonai.
Ir būtent čia lieka klausimas, kuris skamba daug plačiau nei vienas „Speedmaster“: jei prabangos rinką vis labiau varo ne vien meistrystė, o pasakojimai ir rekordai, kiek iš pačių geidžiamiausių laikrodžių iš tikrųjų yra būtent tai, kuo skelbiasi?
Šaltinis: https://www.dagensps.se/weekend/rekordklockan-chockade-experterna-och-slutade-i-en-skandal/
