Atrodytų, viskas turėjo būti priešingai. Ant namų stogų daugėja saulės elektrinių, laukuose kyla nauji saulės parkai, žmonės vis dažniau kalba apie energetinę nepriklausomybę, o vidurdienį, kai saulė plieskia visu pajėgumu, elektros rinkoje turėtų būti lengviau atsikvėpti.
Tačiau birželio sąskaitos daugeliui priminė nemalonią tiesą: vien saulės elektrinių bumas dar nereiškia pigios elektros visą parą. Net ir tada, kai saulė gamina daug, galutinę kainą lemia ne vien Lietuvoje pagamintos kilovatvalandės, bet ir visas regionas — jungtys su kaimynais, vėjo gamyba, hidroelektrinių darbas, importo galimybės ir tai, kada elektros labiausiai reikia.
Šių metų birželį elektros kaina Lietuvoje išliko aukšta ir perkopė 9 centų už kilovatvalandę ribą. Palyginti su ankstesniu mėnesiu, tai reiškė juntamą augimą, o lyginant su praėjusių metų birželiu, kai elektra buvo gerokai pigesnė, skirtumas tapo dar skaudesnis. Gyventojams tai virto paprastu klausimu: jeigu saulės elektrinių tiek daug, kodėl sąskaitos vis tiek nemalonios?
Saulė gamino daug, bet sistema užstrigo ten, kur jos labiausiai reikėjo
Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse saulės elektrinės birželį dirbo labai aktyviai. Dienomis jos į rinką atidavė daug elektros, o kai kuriomis valandomis būtent saulė padėjo sumažinti kainą ir apsaugoti vartotojus nuo dar didesnių šuolių.
Tačiau elektros sistema neveikia taip paprastai, kad užtektų vien gero saulėto mėnesio. Jeigu elektros daug pagaminama vidurdienį, tai dar nereiškia, kad jos pakaks vakare, kai žmonės grįžta namo, įjungia buitinę techniką, gamina vakarienę, krauna įrenginius, o verslas vis dar naudoja energiją.
Čia ir prasideda paradoksas. Saulė padeda dieną, bet vakarais jos gamyba krenta. Jei tuo metu nėra pakankamai vėjo, jei hidroelektrinės gamina mažiau, jei importas iš kaimyninių šalių ribotas arba brangus, kainą pradeda kelti brangesni gamybos šaltiniai.
Kitaip tariant, birželį saulė nebuvo problema. Ji kaip tik gelbėjo. Problema buvo ta, kad vien saulės neužteko visai parai ir visam regionui.
Pigios elektros iš Šiaurės šalių buvo per mažai
Viena svarbiausių aukštesnių kainų priežasčių buvo ribotos galimybės į Baltijos rinką atsivežti pigesnės elektros iš Šiaurės šalių. Kai regione trūksta pigios vietinės gamybos, importas paprastai padeda numušti kainą. Tačiau tam reikia pakankamų jungčių pajėgumų.
Birželį būtent jungčių pralaidumas tapo vienu iš skaudžių taškų. Dėl ribojimų elektros srautai negalėjo taip laisvai judėti, kaip būtų reikėję rinkai. Tai reiškia, kad pigesnė elektra iš Suomijos ar kitų Šiaurės šalių ne visada galėjo pasiekti Lietuvą tokiu kiekiu, kuris realiai sumažintų kainą.
Kai pigesnis kelias užsikemša, rinkai tenka remtis brangesniais šaltiniais. Tuomet Lietuvai ir kaimyninėms šalims tenka pirkti arba gaminti elektrą brangiau. Dalis importo ateina iš kitų krypčių, pavyzdžiui, per Lenkiją ar Švediją, tačiau jei ir ten kainos panašios, stebuklo neįvyksta.
Todėl Lietuvos vartotojai birželį atsidūrė nemalonioje situacijoje: saulės gamyba augo, bet regiono elektros keliai ir bendras gamybos balansas neleido kainai kristi tiek, kiek žmonės tikėjosi.
Vėjo trūkumas smogė pačiu blogiausiu metu
Jeigu saulė birželį buvo stiprioji pusė, vėjas tapo silpnąja. Baltijos regione vėjo elektrinės pagamino gerokai mažiau elektros nei prieš metus. Palyginti su ankstesniu mėnesiu, kritimas taip pat buvo labai ryškus.
Tai labai svarbu, nes vėjas dažnai tampa tuo šaltiniu, kuris padeda tada, kai saulė nebegamina. Vakarais ir naktimis saulės elektra natūraliai dingsta iš rinkos, todėl kainą gali stabilizuoti vėjo parkai, hidroelektrinės ir importas.
Bet kai vėjo mažai, visa sistema tampa jautresnė. Vartojimas vakare išlieka, o pigios gamybos sumažėja. Tada į rinką ateina brangesni pajėgumai, ir kaina kyla.
Būtent todėl žmonėms gali atrodyti neteisinga: dieną saulės elektrinės gamina daug, bet sąskaita vis tiek nėra maža. Atsakymas slypi tame, kad elektros kaina skaičiuojama ne vien pagal gražiausią saulėtą valandą. Ji priklauso nuo viso mėnesio, visų paros valandų ir viso regiono balanso.
Sausra ir mažesnė hidroenergijos gamyba taip pat prisidėjo
Dar vienas veiksnys — vanduo. Kai upėse mažiau vandens, hidroelektrinės pagamina mažiau elektros. Baltijos regione tai taip pat turėjo įtakos birželio kainoms.
Hidroenergija ypač vertinga dėl to, kad gali padėti tada, kai rinkai reikia greitesnio balanso. Ji dažnai sušvelnina kainų pikus vakare, kai saulės gamyba mažėja, o vartojimas dar išlieka didelis.
Tačiau jei hidroelektrinių gamyba mažesnė, šis amortizatorius tampa silpnesnis. Tada rinkai vėl tenka ieškoti brangesnių sprendimų.
Lietuvos vartotojui visa tai galiausiai susiveda į paprastą dalyką: net jei vienas energijos šaltinis dirba gerai, kiti tuo pačiu metu gali neveikti taip, kaip reikėtų. O kai sutampa keli nepalankūs veiksniai — mažai vėjo, mažiau vandens, ribotas pigesnis importas ir didesnis vartojimas — sąskaitoje atsiranda nemalonus rezultatas.
Kodėl saulės rekordai neišgelbėjo nuo brangios elektros?
Didžiausia klaida būtų manyti, kad saulės elektrinės neveikė arba jų nauda perdėta. Priešingai — be jų birželio kainos galėjo būti dar didesnės. Saulės gamyba dienos metu padėjo sumažinti įtampą rinkoje ir bent dalį valandų padarė pigesnes.
Tačiau saulė turi vieną natūralią ribą: ji gamina tada, kai šviečia. Ji negamina vakare, naktį ir labai silpnai veikia debesuotomis valandomis. Todėl vien didinti saulės elektrinių skaičių neužtenka, jei kartu neauga kaupimo sprendimai, tinklų pralaidumas, lankstus vartojimas ir kiti balansavimo šaltiniai.
Lietuvoje vis daugiau žmonių įsirengia saulės elektrines, tačiau bendra elektros rinka vis dar priklauso nuo daugybės kitų dalių. Jeigu dieną energijos daug, bet vakare jos trūksta, kaina gali išlikti aukšta. Jeigu pigios energijos negalima atsivežti dėl jungčių ribojimų, kaina taip pat nekrenta. Jeigu tuo pačiu metu nėra vėjo, situacija dar labiau komplikuojasi.
Todėl birželio paradoksas atrodo taip: saulės daug, bet pigios elektros vis tiek per mažai tada, kai jos labiausiai reikia.
Lietuvai tai svarbi pamoka apie energetikos ateitį
Ši situacija aiškiai parodo, kad vien saulės elektrinių plėtra nėra galutinis atsakymas į brangios elektros problemą. Ji yra labai svarbi sprendimo dalis, bet ne visa sistema.
Lietuvai reikia ne tik daugiau saulės, bet ir stipresnių elektros tinklų, daugiau kaupimo pajėgumų, lankstesnio vartojimo, geresnių jungčių su kaimynais ir daugiau skirtingų atsinaujinančios energijos šaltinių. Kuo įvairesnė sistema, tuo mažesnė rizika, kad vieno šaltinio trūkumas pakels kainas visiems.
Pavyzdžiui, jei saulės daug dieną, bet vakare trūksta vėjo, galėtų padėti baterijos, hidroakumuliacija, vartojimo perkėlimas į pigesnes valandas arba stipresnis importas. Jei šių priemonių nepakanka, rinka tampa brangi net tada, kai dieną elektros gamyba atrodo įspūdingai.
Gyventojams tai taip pat svarbi žinutė. Turintiems saulės elektrines verta kuo daugiau elektros naudoti tuo metu, kai ji gaminama. Turintiems biržos planus svarbu sekti valandines kainas. O tiems, kurie renkasi fiksuotą planą, verta suprasti, kad tiekėjai kainas vertina pagal visą rinkos riziką, o ne tik pagal kelias pigias saulėtas valandas.
Liepa gali būti švelnesnė, bet garantijų nėra
Vasaros viduryje elektros kainos ir toliau priklausys nuo tų pačių dalykų: kiek bus saulės, kiek bus vėjo, kokia bus paklausa, ar veiks jungtys su kaimyninėmis šalimis ir kiek pigios energijos pavyks importuoti.
Jeigu Baltijos regione sustiprės vėjas, rinkoje atsiras daugiau pigios elektros, ypač vakarais. Tai galėtų sumažinti kainų pikus ir padaryti sąskaitas šiek tiek malonesnes. Saulė dienos metu taip pat turėtų toliau padėti, ypač jei išsilaikys palankūs orai.
Tačiau jei vėjas vėl bus silpnas, jungtys išliks ribotos, o vartojimas dėl karščių ar kitų veiksnių padidės, kainos gali likti aukštesnės, nei norėtųsi. Elektros rinkoje vien gero noro neužtenka — ją lemia fizika, tinklų pralaidumas ir labai konkretus gamybos bei vartojimo balansas.
Ką gali padaryti paprastas vartotojas?
Nors visos rinkos gyventojas nepakeis, savo sąskaitą bent iš dalies valdyti galima. Pirmiausia verta žinoti, koks yra jūsų elektros planas. Jei mokate pagal biržos kainą, didelę reikšmę turi vartojimo laikas. Skalbimą, indaplovę, elektromobilio krovimą ar boilerio darbą verta perkelti į pigesnes valandas, jei tai įmanoma.
Jei turite saulės elektrinę, svarbu kuo daugiau elektros sunaudoti tada, kai ji gaminama. Tai ypač aktualu dienos metu. Kuo daugiau savo pagamintos energijos suvartojate tiesiogiai, tuo mažiau priklausote nuo tinklo kainų.
Jei naudojatės fiksuotu planu, verta periodiškai pasitikrinti tiekėjų pasiūlymus, bet nepasiduoti vien reklaminei kainai. Reikia vertinti visą sutartį: kilovatvalandės kainą, mėnesio mokestį, fiksavimo trukmę ir nutraukimo sąlygas.
Taip pat verta žiūrėti į paprastą taupymą: mažinti budėjimo režimu veikiančių prietaisų skaičių, rinktis efektyvesnį apšvietimą, racionaliai naudoti kondicionierių, boilerį ir kitus daug elektros vartojančius įrenginius.
Esmė: saulė padeda, bet ji viena sąskaitų neišgelbės
Birželio elektros kainos Lietuvoje aiškiai parodė, kad energetikoje nėra vieno stebuklingo sprendimo. Saulės elektrinės yra didžiulis žingsnis į priekį, bet jos negali vienos kompensuoti silpno vėjo, mažesnės hidroenergijos gamybos, riboto importo ir tinklų pralaidumo problemų.
Todėl rekordai saulės energetikoje yra gera žinia, bet ne garantija, kad elektra visada bus pigi. Norint stabilesnių kainų, Lietuvai reikia visos sistemos stiprinimo: daugiau skirtingų atsinaujinančių šaltinių, kaupimo technologijų, lankstesnio vartojimo ir geresnių jungčių.
Gyventojui tai skamba paprastai, nors ir nemaloniai: saulės daugėja, bet sąskaitą lemia ne tik saulė. Kol sistema neturės pakankamai lankstumo, kai kurie mėnesiai ir toliau gali atrodyti paradoksaliai — elektrinės gamina rekordiškai, o sąskaita vis tiek kandžiojasi.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
