Mūsų Saulės sistema, kurią manėme pažįstančią iki smulkmenų, vėl kelia naujų klausimų. Po to, kai 2006 m. Plutonas buvo perklasifikuotas kaip nykštukinė planeta, likome su aštuoniomis oficialiomis planetomis. Tačiau naujausias Prinstono universiteto tyrimas siūlo intriguojančią hipotezę: kažkur Koiperio juostoje, už Neptūno orbitos, gali slėptis dar vienas pasaulis – uolinė planeta Y, maždaug Žemės dydžio. Šis straipsnis išsamiai paaiškina tyrimo pagrindą, galimas planetos savybes ir tai, kaip ji galėtų pakeisti mūsų supratimą apie Saulės sistemą, remdamasis naujausiais moksliniais duomenimis.
Koiperio juosta: Saulės sistemos pakraštys, pilnas paslapčių
Koiperio juosta – tai milžiniškas, spagečių formos žiedas iš ledo gabalų, asteroidų ir kometų, prasidedantis maždaug 30 astronominių vienetų (AU) nuo Saulės (1 AU – atstumas nuo Saulės iki Žemės, apie 150 mln. km) ir besitęsiantis iki 55 AU. Čia gyvena Plutonas ir šimtai kitų objektų, kurie skrieja nestabiliomis orbitomis. Ši zona yra tamsi ir šalta – Saulės šviesa čia vos pasiekia, o temperatūra nukrenta iki -230 °C. Būtent čia mokslininkai ieško atsakymų į Saulės sistemos formavimosi mįsles.
Pastaraisiais metais Koiperio juosta tapo tikru detektyvų klubu: anomalios orbitos kai kurių objektų rodo, kad kažkas jas trikdo. 2016 m. Kalifornijos technologijų instituto mokslininkai pasiūlė „planetos X” hipotezę – milžinišką dujų milžiną, esantį net 400–800 AU atstumu. Tačiau naujas tyrimas siūlo alternatyvą: mažesnę, bet artimesnę planetą Y, kuri galėtų paaiškinti kitokį reiškinį.
Tyrimo atradimas: orbitų polinkis kaip įkalčiai
Prinstono universiteto astrofizikų komanda, vadovaujama daktaro Amiro Sirajo, analizavo daugiau nei 150 Koiperio juostos objektų orbitas. Jie nustatė, kad maždaug 50 šių objektų orbitos yra pasvirusios apie 15 laipsnių nuo Saulės sistemos „vidutinės plokštumos” – hipotetinio lygio, kuriame turėtų gulėti visos planetų orbitos, jei niekas jų netrikdytų. Šis polinkis nėra atsitiktinis: jis rodo gravitacinę įtaką išorinio kūno, kuris „lenkia” šias orbitas.
Mokslininkai sukūrė naują metodą, pašalinantį stebėjimo šališkumą (pvz., tai, kad teleskopai geriau mato tam tikras kryptis), ir apskaičiavo Koiperio juostos „vidurinę plokštumą”. Rezultatai, publikuoti 2025 m. rugpjūčio mėn. žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society: Letters”, rodo, kad vienintelis logiškas paaiškinimas – nežinomos planetos egzistavimas. Kaip teigia Sirajas, „apsvarsčius visus kitus galimus paaiškinimus – nuo stebėjimo klaidų iki praeities susidūrimų – geriausias variantas lieka planeta”.
Šis signalas nėra absoliučiai įtikinamas: jo tikimybė siekia apie 2–4 %, panašiai kaip ankstyvosios planetos X hipotezės. Tačiau jis papildo bendrą paveikslą, rodydamas, kad Saulės sistemos pakraštyje gali būti daugiau nei viena paslėpta struktūra.
Planeta Y: kas ji galėtų būti?
Remiantis modeliais, planeta Y būtų uolinė, panaši į Žemę ar Merkurijų:
- Masa: Tarp Merkurijaus (0,055 Žemės masės) ir Žemės masės – maždaug 0,5–1 Žemės masė.
- Atstumas: 100–200 AU nuo Saulės, kas yra 2–4 kartus arčiau nei planetos X (400 AU). Tai reiškia, kad ji skrieja lėčiau – vienas orbita užtruktų tūkstančius metų.
- Orbita: Pasvirusi apie 10–15 laipsnių, kas daro ją sunku aptinkamą. Dėl tokio atstumo ji gauna tik Saulės šviesos trupinius – mažiau nei 1/10 000 Žemės kiekio.
- Sudėtis: Tikėtina, kad ji sudaryta iš uolienų ir ledo, galbūt su plona atmosfera, bet be gyvybės ženklų dėl ekstremalaus šalčio.
Skirtingai nuo planetos X, kuri trauktų objektus į savo pusę ir kurtų orbitų spiečius, Y planeta labiau „lenktų” plokštumą, veikdama kaip gravitacinis „įtempėjas”. Įdomu, kad abi hipotezės nesikliudo: Saulės sistemoje galėtų būti iki 10 planetų, jei abi pasitvirtins.
Kodėl jos dar nematėme ir kaip ieškoti?
Paieška planetos Y – tikras iššūkis. Dėl menkos Saulės šviesos atspindžio ji prilygsta silpnam žvaigždžių spiečiaus taškui. Iki šiol galingiausi teleskopai, kaip „James Webb” ar Hablas, jos neaptiko, nes jų laukas per siauras. Tačiau viltis suteikia Vera C. Rubin observatorija Čilėje, kuri 2025 m. pradėjo veiklą su didžiausia pasaulyje skaitmenine kamera (3,2 gigapikselių). Per 10 metų ji nuskenuos visą dangaus skliautą 825 kartus, aptikdama tūkstančius naujų Koiperio objektų.
Sirajas prognozuoja: „Per pirmuosius 2–3 metus misijos taps aišku, ar Y egzistuoja. Jei taip, teleskopas galės ją tiesiogiai pamatyti”. Observatorija naudos „Legacy Survey of Space and Time” (LSST) programą, kuri stebės judančius objektus, atskirdama planetas nuo asteroidų.
Ką tai reiškia Saulės sistemai ir mums?
Jei planeta Y bus patvirtinta, tai pakeistų ne tik vadovėlius:
- Saulės sistemos evoliucija: Ji galėtų būti liekana iš ankstyvosios sistemos formavimosi – galbūt „išmesta” iš vidinės zonos milžiniško migracijos metu, kai dujų milžinai keitė orbitas.
- Nauji atradimai: Tai paskatintų ieškoti daugiau objektų Koiperio juostoje, galbūt net rogue planetų – klajoklių pasaulių, nelipusių prie jokios žvaigždės.
- Mokslinis poveikis: Padėtų suprasti, kaip formuojasi egzoplanetos kitose sistemose, ir patikslinti modelius apie gyvybės tikimybę atokesniuose pasauliuose.
Tačiau skeptikai, kaip Kanados astronomė Samantha Lawler, įspėja, kad įrodymai „nėra galutiniai” – reikia daugiau duomenų, kad atmestume alternatyvas, pvz., praeities susidūrimus.
Ateities perspektyvos: nuo hipotezės prie fakto
Planeta Y primena, kad Saulės sistema vis dar slepia staigmenų. Su Rubin observatorijos pagalba artimiausi metai gali tapti atradimų era – galbūt mes tapsime devintosios planetos liudininkais. Tai ne tik astronominis nuotykis, bet ir priminimas, kad visata yra dinamiška ir pilna netikėtų posūkių. Stebėdami dangų, mokomės daugiau apie savo namus Žemėje ir galimybes už jos ribų. Jei Y egzistuos, ji taps tiltu tarp pažįstamo ir nežinomo, kviesdama mus žvelgti toliau.
