Gyvenu Lietuvoje ir, kaip daugelis, namuose turiu stalčių, į kurį dedami „geri, bet nenaudojami“ daiktai. Ten metų metus gulėjo sidabras – pora šaukštų, paveldėtų iš senelių, sena žvakidė, apyrankė, kurią kažkada nešiojau kasdien. Apie juos beveik negalvojau, kol nepradėjo mirgėti lietuviškos naujienos apie tai, kad sidabras pasaulyje pasiekė rekordines kainas. Rašė, jog per metus jo vertė išaugo daugiau nei 200 procentų, o už Trojos unciją mokama beveik 80 eurų. Skaičiai atrodė įspūdingai, todėl pagalvojau – gal ir mano namuose guli kažkas daugiau nei tik prisiminimai.
Kaip ir daugelis lietuvių, pirmiausia pasitikrinau informaciją internete. Perskaičiau, kiek kainuoja sidabras, pasvėriau daiktus namuose ir galvoje pradėjau dėlioti sumas eurais. Atrodė, kad už tai, kas ilgus metus gulėjo nenaudojama, galėčiau gauti visai padorų priedą prie mėnesio biudžeto. Juk kainos kyla, visi apie tai kalba – kodėl nepasinaudojus? Susidėjau sidabrinius daiktus į maišelį ir nuėjau į artimiausią supirkimo punktą.
Pirmas pokalbis buvo trumpas ir labai blaivinantis. Daiktai buvo pasverti, patikrinta praba, o pasiūlyta suma privertė kilstelėti antakius. Už sidabrinę apyrankę – kiek daugiau nei keliolika eurų. Už šaukštus ir žvakidę – suma, kuri labiau priminė vieną apsipirkimą parduotuvėje, o ne „rekordines kainas“. Išėjau su keistu jausmu: juk Lietuvoje visi kalba apie brangstantį sidabrą, bet realybė pasirodė visai kitokia.
Grįžęs namo pradėjau aiškintis, kur slypi skirtumas. Paaiškėjo, kad biržose skelbiama kaina taikoma grynam investiciniam sidabrui, o ne tam, kurį dažniausiai turi žmonės Lietuvoje stalčiuose. Mano atnešti daiktai buvo lydiniai – su kitais metalais, ne 999 prabos. Supirkimo punktams svarbus tik realus sidabro kiekis grame, o ne tai, kad daiktas senas, gražus ar turintis šeimos istoriją. Lietuvoje lombardai ir supirkėjai moka už metalą, o ne už sentimentus.
Nors 925 praba skamba solidžiai, ji negarantuoja didelės išmokos. Supirkimo kainos Lietuvoje skaičiuojamos už gramą, o ne už unciją, ir jos visada mažesnės nei pasaulinės biržų kainos. Skirtumas lieka supirkėjams – jie metalą perlydo, sandėliuoja ir parduoda toliau. Tai normalu, bet žmogui, kuris ateina su lūkesčiais, paremtas antraštėmis, tai dažnai būna nemalonus siurprizas.
Dar vienas dalykas, kurį supratau – tokie staigūs kainų šuoliai istorijoje jau buvo. Ekonomistai primena, kad sidabras anksčiau taip pat staigiai brango, o vėliau jo kaina smuko labai giliai. Tai aktualu ir Lietuvoje, nes daugelis žmonių dabar svarsto, ar parduoti, ar laikyti. Kaina gali dar kilti, bet gali ir kristi, todėl sprendimas visada susijęs su rizika.
Galiausiai dalį sidabro pardaviau, nes supratau, kad namuose jis neturi nei praktinės, nei investicinės vertės. Kitą dalį pasilikau dėl sentimentų. Didžiausia pamoka – Lietuvoje sidabro kainų rekordai naujienose nereiškia, kad lombarde gausi tiek, kiek rodo grafikai. Prieš nešant sidabrą parduoti verta žinoti prabą, svorį ir nusiteikti realistiškai. Sidabras iš tiesų brangus pasaulyje, bet iki paprasto lietuvio piniginės ši kaina ateina jau gerokai „apkarpyta“.
Šį tekstą mums atsiuntė Dovydas M. iš Vilniaus (neredaguota).
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
