Šie naudoti daiktai gali parsinešti svetimą bėdą į namus: ko geriau nepirkti net už labai gerą kainą

Naudotų daiktų parduotuvės, sendaikčių turgūs ir internetiniai skelbimai šiandien daugeliui jau seniai nebeatrodo kaip vieta, kur perkama tik iš būtinybės. Priešingai — ten galima rasti tikrų atradimų: senovinį indą, kokybišką paltą, išskirtinę lempą, retro stiliaus kėdę ar papuošalą, kurio niekas kitas neturės. Lietuvoje tokia paieška taip pat tapo savotišku malonumu: vieni savaitgaliais užsuka į sendaikčių turgų, kiti naršo „Vinted“, skelbimų portaluose ar dėvėtų prekių parduotuvėse, tikėdamiesi rasti daiktą su charakteriu.

Tačiau kartu su tokiu pirkiniu į namus gali atkeliauti ne tik stilius, istorija ir gera kaina. Kai kurie daiktai turi labai asmeninę praeitį: ilgai buvo šalia žmogaus kūno, stovėjo jo namuose, matė kasdienius konfliktus, ligas, netektis, nerimą ar sunkius gyvenimo etapus. Liaudies išmintis į tokius daiktus žiūrėjo atsargiai ir tikėjo, kad jie gali išsaugoti buvusio savininko energiją. Net jei į mistiką žiūrite skeptiškai, dalis šių perspėjimų turi ir labai praktišką pagrindą — higieną, saugumą ir sveiką nuovoką.

Žinoma, ne kiekvienas naudotas daiktas yra blogas ar pavojingas. Kartais senas baldas ar vintažinis indas gali tapti jaukiausia namų detale. Tačiau yra kategorijų, kurias verta rinktis ypač atsargiai arba visai apeiti. Ypač tada, kai neaiški daikto kilmė, neįmanoma jo tinkamai išvalyti, o viduje jaučiate keistą nenorą parsinešti jo namo.

Veidrodžiai: gražūs, bet ne visada jaukūs namams

Veidrodžiai nuo seno buvo laikomi ypatingais daiktais. Jie ne tik atspindi žmogaus veidą, bet ir tarsi saugo erdvės nuotaiką. Liaudies tikėjimuose veidrodis dažnai minimas kaip riba tarp pasaulių, daiktas, kuris gali „įsiminti“ namų atmosferą, žmonių emocijas, ginčus, liūdesį ar nerimą. Todėl senas veidrodis iš nežinomų namų kai kuriems žmonėms kelia ne pačią geriausią nuojautą.

Ypač atsargiai vertinami antikvariniai ar labai seni veidrodžiai, kurių istorija neaiški. Galbūt jie kabojo namuose, kuriuose buvo daug konfliktų, ligos ar netekčių. Mistiniu požiūriu tikima, kad toks daiktas gali atnešti svetimą slogią atmosferą į naują erdvę. Jeigu veidrodis jus traukia, bet kartu kelia nerimą, geriau paklausyti savo pojūčio ir jo nepirkti.

Praktiškai veidrodžius taip pat verta vertinti blaiviai. Seni rėmai gali būti pažeisti pelėsio, drėgmės ar kenkėjų, o pats stiklas — įskilęs, nesaugus arba prastai laikytis konstrukcijoje. Jei vis dėlto perkate seną veidrodį, geriau rinktis tokį, kurį galima gerai apžiūrėti, išvalyti ir saugiai pritvirtinti. Namų interjeras neturėtų būti kuriamas per nemalonų vidinį jausmą.

Naudoti rūbai

Senos lėlės ir žaislai su veidu

Vintažinės lėlės kai kam atrodo žavingos: porcelianiniai veidai, senoviniai drabužiai, rankų darbo detalės, nostalgija. Tačiau būtent lėlės nuo seno turi stiprų mistinį atspalvį. Liaudies tikėjimuose žmogaus pavidalo daiktai buvo laikomi ypatingais, nes jie primena gyvą būtybę. Ne veltui kai kuriose tradicijose apeiginės lėlės buvo gaminamos be veido — tikėta, kad veidas gali suteikti daiktui „asmeniškumo“ arba pritraukti nepageidaujamą energiją.

Sena lėlė gali būti tiesiog gražus kolekcinis daiktas, bet jos praeities dažnai nežinome. Ji galėjo priklausyti vaikui, būti laikoma namuose dešimtmečius, dalyvauti šeimos dramose, būti naudojama kaip talismanas ar tiesiog sugerti daug emocinių prisiminimų. Jeigu tokia lėlė kelia nejaukumą, jos geriau nesinešti į namus vien todėl, kad ji reta ar pigi.

Čia yra ir praktiškesnė pusė. Seni minkšti žaislai, lėlės su audinio detalėmis ar plaukais gali kaupti dulkes, alergenus, pelėsį, kvapus ir nešvarumus. Jei žaislas skirtas vaikui, naudotas pirkinys turi būti vertinamas dar atsargiau. Kolekcijai — viena, kasdieniam vaiko naudojimui — visai kas kita. Tokius daiktus būtina labai kruopščiai valyti, o kai kurių geriau išvis nepirkti.

Laikrodžiai: svetimo laiko simbolis

Laikrodis nėra tik daiktas, rodantis valandas. Simboliškai jis siejamas su žmogaus gyvenimo ritmu, laiku, likimu, laukimu ir praradimais. Todėl liaudies tikėjimuose naudoti laikrodžiai dažnai vertinami atsargiai. Tikima, kad laikrodis gali būti susijęs su buvusio savininko gyvenimo eiga, įpročiais, nerimu ir net nesėkmėmis.

Ypač daug abejonių kelia rankiniai laikrodžiai, nes jie ilgai liečiasi su žmogaus kūnu. Sieniniai ar staliniai laikrodžiai taip pat gali būti stipriai susiję su konkrečių namų istorija. Jeigu senas laikrodis atrodo gražiai, bet namuose ima kelti keistą sunkumą, nuolatinį tiksėjimo nervingumą ar nejaukumą, verta savęs paklausti, ar tikrai jo reikia.

Praktiškai naudoti laikrodžiai taip pat gali turėti problemų: paslėptų gedimų, brangaus remonto poreikį, susidėvėjusį mechanizmą ar neaiškią kilmę. Jeigu laikrodis perkamas kaip antikvarinis daiktas, geriausia žinoti jo istoriją arba bent jau įsitikinti, kad jis techniškai tvarkingas. O jei perkate tik todėl, kad „labai pigu“, verta pagalvoti, ar neįsileidžiate į namus daikto, kuris vėliau labiau erzins nei džiugins.

Papuošalai, žiedai ir kryželiai

Papuošalai yra vieni asmeniškiausių daiktų. Jie liečiasi su oda, nešiojami arti kūno, dažnai būna susiję su svarbiomis gyvenimo akimirkomis: meile, vestuvėmis, netektimis, pažadais, šeimos istorijomis. Todėl nenuostabu, kad liaudies tikėjimuose naudoti papuošalai laikomi daiktais, galinčiais turėti stiprią „atmintį“.

Ypač atsargiai vertinami vestuviniai žiedai, grandinėlės, kryželiai, medalionai ir papuošalai su akmenimis. Tikima, kad jie gali išsaugoti buvusio savininko emocijas, gyvenimo sunkumus ar net likimo pėdsaką. Net jei tai skamba mistiškai, psichologiškai toks daiktas gali veikti labai realiai: žinodami, kad papuošalas buvo svetimo žmogaus vestuvinis žiedas ar religinis simbolis, galite jausti ne artumą, o vidinį diskomfortą.

Papuošalus iš antrų rankų verta pirkti tik tada, kai aiški jų kilmė, jie nėra susiję su itin asmeniškomis istorijomis arba juos galima profesionaliai išvalyti. Juvelyriniai dirbiniai gali būti dezinfekuojami, perlydomi, perdaromi, atnaujinami. Jeigu papuošalas turi miglotą istoriją ir kelia nemalonų jausmą, geriau jo atsisakyti, net jei kaina atrodo labai viliojanti.

Naudotų rūbų pirkimas

Apatiniai drabužiai ir kūną tiesiogiai lietę daiktai

Šioje vietoje liaudies ženklai visiškai sutampa su sveiku protu ir higiena. Apatiniai drabužiai, pižamos, glaustinukės, kojinės, maudymosi kostiumėliai ir kiti kūną tiesiogiai lietę daiktai neturėtų būti perkami iš antrų rankų, ypač jei nežinoma, kas ir kaip juos naudojo. Tai nėra vien prietarai — tai realus sveikatos ir higienos klausimas.

Net ir po skalbimo ar cheminio apdorojimo kai kuriuose audiniuose gali likti alergenų, odos dalelių, bakterijų pėdsakų, grybelio sporų ar stiprių skalbiklių likučių. Ypač atsargiai reikia vertinti drabužius, kurie lietė intymias kūno vietas arba buvo dėvimi miegant. Tokie pirkiniai tiesiog neverti rizikos, net jei atrodo nauji ar kainuoja labai mažai.

Tas pats galioja ir kai kuriems asmeninės higienos daiktams: šukoms, makiažo priemonėms, kosmetikos šepetėliams, elektrinių prietaisų antgaliams, kepurėms ar galvos aksesuarams, jei jų neįmanoma tinkamai dezinfekuoti. Dėvėti viršutiniai drabužiai, paltai ar striukės gali būti puikus pirkinys, bet daiktai, kurie glaudžiai lietė kūną, turi būti vertinami daug griežčiau.

Naudoti daiktai gali būti puikus būdas sutaupyti, atrasti kažką unikalaus ir gyventi tvariau. Tačiau ne viską, kas pigu ar gražu, verta neštis į namus. Kai kurie daiktai turi per daug asmeninės istorijos, per daug neaiškios energijos arba per didelę higienos riziką.

Svarbiausia taisyklė paprasta: jeigu daiktas kelia nejaukumą, jo istorija miglota, o vidinis balsas sako „ne“, geriau jo nepirkti. Namai turi būti vieta, kurioje lengva kvėpuoti, o ne erdvė, į kurią kartu su pigiu radiniu parsinešate svetimą nerimą, svetimas emocijas ar nereikalingą riziką.