Šiltesnė žiema ar staigūs šalčio smūgiai? El Ninjo gali sumaišyti įprastą orų ritmą

Žiema gali prasidėti taip, kad ryte nuo automobilio stiklo nubraukiate ploną šerkšno sluoksnį, o po kelių dienų jau svarstote, ar verta iš spintos traukti tikrai šiltus batus. Atrodo, kad šaltis kažkur užstrigo, tačiau būtent tada jis kartais grįžta su tokiu užsidegimu, lyg būtų taupęs jėgas visą sezoną.

Toks orų blaškymasis daugeliui jau pažįstamas: vieną savaitę kiemuose telkšo balos, kitą – gatvės pasidengia ledu, o namuose prasideda amžinas pokalbis, ar jau metas sukti šildymą stipriau. El Ninjo reiškinys gali prisidėti prie to, kad įprastas žiemos ritmas tampa mažiau nuspėjamas. Perskaičius bus aiškiau, kodėl šiltesnė žiema dar nereiškia, kad pirštinių neprireiks.

Didžiausia apgaulė slypi paprastame žodyje „šilčiau“. Jis neskamba taip grėsmingai kaip pūga ar speigas, bet kasdienybėje dažnai reiškia ne vien malonesnį pasivaikščiojimą, o dažnesnį plikledį, šlapią sniegą ir staigius pokyčius, prie kurių nei žmogus, nei keliai nespėja prisitaikyti.

Kai žiema nebeina tiesia linija

Įprasta manyti, kad žiema turi būti paprasta: gruodį atšąla, sausį paspaudžia, o kovą pamažu atleidžia. Tačiau realybėje ji vis dažniau primena ne tvarkingą kalendorių, o žmogų, kuris negali apsispręsti, ar jau išeiti iš vakarėlio. Vieną dieną sniegas tirpsta nuo stogų, kitą rytą užšalę laiptai tampa rimtu išbandymu net tiems, kurie save laiko labai tvirtais ant kojų.

El Ninjo – tai periodiškas Ramiojo vandenyno tropinės dalies vandens atšilimas, galintis pakeisti atmosferos cirkuliaciją plačiose pasaulio teritorijose. Jis nereiškia, kad Lietuvoje kiekviena diena bus šilta ar kad būtinai neliks sniego. Mūsų orus veikia daug dalykų, todėl toks reiškinys labiau gali pakeisti bendrą sezono eigą ir padidinti netikėtumų tikimybę, o ne parašyti tikslų scenarijų kiekvienam sausio rytui.

Būtent dėl to žmones erzina ne vien minusas termometre. Daug labiau vargina nuolatinis persijungimas: šiandien reikia skėčio, rytoj – ledo gremžtuko, poryt – ir vieno, ir kito. Kai oras svyruoja apie nulį, trumpas atšilimas gali greitai panaikinti sniegą, o vėliau atėjęs šaltis paverčia drėgną dangą į kietą ir slidų paviršių.

Šiluma kartais atneša daugiau rūpesčių nei speigas

Stabilus šaltis dažnai būna paprasčiau pakeliamas nei nuolatinės permainos. Žmogus apsirengia sluoksniais, vairuotojas žino, kad kelias bus žiemiškas, o kiemuose sniegas tiesiog lieka sniegu. Visai kita istorija, kai dieną temperatūra pakyla virš nulio, vakare ima lyti ar snigti šlapdriba, o naktį viskas sustingsta.

Tada ryto kelionė į darbą gali užtrukti ilgiau ne todėl, kad sninga iki kelių, bet todėl, kad kiekvienas žingsnis reikalauja mažos derybų sesijos su savo padu. Vairuotojams pavojų kelia ne tik gausus snygis, bet ir nematomas ledas, ypač ant tiltų, mažesnių gatvių ar prie daugiabučių įvažiavimų. O šeimoms su vaikais toks oras reiškia ir labai praktišką galvosūkį: ryte išleisti vaiką su neperšlampamais batais, o vakare grįžti su šlapia kuprine bei pirštinėmis, kurios, regis, niekada neišdžiūsta iki kitos dienos.

Staigesnis šalčio smūgis po šiltesnio tarpo turi ir kitą pusę. Sodininkai bei sodybų šeimininkai nerimauja dėl augalų, kuriuos gali pažadinti ne laiku atėjęs atodrėkis. Pastatų savininkams tenka stebėti, ar tirpstantis ir vėl užšąlantis vanduo nepridarys bėdų stogams, latakams, laiptams. Žiema tarsi niekur nedingo, tik vietoj vieno aiškaus charakterio įgijo kelis.

Vieniems tai balos, kitiems – papildoma pamaina

Senjorui slidi šaligatvio atkarpa nėra smulkmena, kurią galima tiesiog peržengti plačiau. Tai priežastis neatidėti vizito pas gydytoją ar apsipirkimo, bet kartu ir baimė nukristi. Žmogui, kuris į darbą važiuoja anksti ryte iš mažesnio miestelio ar kaimo, naktinis atšalimas gali reikšti nepatikimą kelią ir būtinybę išvažiuoti gerokai anksčiau.

Tėvams toks sezonas dažnai prasideda nuo klausimo, kaip aprengti vaiką, o baigiasi skalbinių džiovykle, apkrauta kombinezonais. Dirbantys lauke, kurjeriai, statybininkai, komunalinių paslaugų darbuotojai orų šuolius pajunta ne per langą: jiems tenka dirbti ir šlapiame sniege, ir kandžiame vėjyje, ir ant slidžių paviršių. Kai kiti skundžiasi, kad kiemas nebarstytas, kažkas tuo metu dažnai jau kelintą valandą valo, barsto ar taiso pasekmes.

Ir savivaldybėms, kelių prižiūrėtojams bei pastatų administratoriams toks nepastovumas nėra patogus. Nuolat kintant temperatūrai, reikia reaguoti greitai, nors ne kiekviena gatvė ar kiemas gali būti sutvarkytas tą pačią minutę. Tai nereiškia, kad žmonių pyktis dėl slidaus tako nepagrįstas, tačiau paaiškina, kodėl viena šilta diena žiemą kartais sukuria daugiau darbo nei savaitė ramaus šalčio.

Ruoštis verta ne „baisiai žiemai“, o permainoms

El Ninjo nereikėtų paversti universaliu kaltininku dėl kiekvienos balos prie namų ar kiekvieno šalto ryto. Tačiau jis primena paprastą dalyką: žiemos prognozę geriau suprasti ne kaip pažadą, o kaip besikeičiančią kryptį. Jei sezonas gali būti šiltesnis už įprastą, tai dar nereiškia, kad pavojingiausių dienų bus mažiau.

Kasdienybėje padeda ne didelės teorijos, o keli įpročiai. Vairuotojui verta prieš išvykstant įvertinti ne tik oro temperatūrą, bet ir tai, kas vyko naktį; pėsčiajam – neskubėti ten, kur vakar buvo šlapia; namų šeimininkams – nepalikti vandens nutekėjimo ir laiptų „vėlesniam savaitgaliui“. O turintiems vyresnių artimųjų kartais svarbiausia paprasčiausiai paskambinti ir paklausti, ar jiems šiandien tikrai būtina eiti į lauką.

Verslui ir paslaugų teikėjams nepastovi žiema yra priminimas, kad žmonės vertina ne tik atliktą darbą, bet ir aiškumą. Laiku pabarstytas takas, perspėjimas gyventojams, sutvarkytas įėjimas ar suprantamai paaiškintas vėlavimas dažnai numalšina daugiau pykčio nei formalus pažadas „situaciją stebėti“. Žmogus gali pakęsti blogą orą, bet sunkiai pakelia jausmą, kad su jo kasdieniais rūpesčiais niekam nereikia skaitytis.

Galbūt šiltesnė žiema skamba kaip gera žinia, kol ji lieka skaičiumi termometro vidurkyje. Tačiau tikrasis sezonas vyksta ne vidurkyje – jis vyksta ant apledėjusio šaligatvio, prie aprasojusio automobilio stiklo ir prie durų, kur vėl džiūsta šlapios pirštinės. Todėl šią žiemą svarbiausia gali būti ne spėti, kiek bus šalčio, o neprarasti budrumo tada, kai atrodo, kad jo jau nebereikia.