Kasdien sklandžiai šokinėjame tarp naršyklės langų, socialinių tinklų ir elektroninių paslaugų, todėl lengva patikėti, kad internetas yra toks pat savaime suprantamas kaip elektra ar vanduo. Vis dėlto naujausioji Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU) pasaulinio ryšio analizė išsklaido šį technologinį optimizmą. Ataskaita rodo įspūdingą, net paradoksalų skaičių: daugiau nei 2,2 milijardo žmonių – daugiau nei ketvirtadalis viso pasaulio gyventojų – niekada nėra prisijungę prie interneto. Skaitmeninė atskirtis mažėja lėtai, o tam tikruose regionuose – net stringa, atversdama nematomą prarają tarp pasaulio, kuriame internetas kuria galimybes, ir pasaulio, kuriame jo nėra.
Didžiulė atskirtis: kodėl milijardai žmonių vis dar gyvena be interneto
Ataskaita aiškiai parodo, kad skaitmeninė atskirtis nėra tik technologinė, bet ir socialinė problema. Per pastaruosius metus internetu pradėjo naudotis vos apie 100 milijonų žmonių – tai per mažas šuolis, kad būtų užkamšytos vis augančios galimybių duobės. Nors šiandien internete jau yra beveik šeši milijardai žmonių, vis dar klesti ištisos bendruomenės, kurias pasaulinis tinklas tiesiog apeina.
Tarp jų ryškiausiai išsiskiria mažas pajamas gaunančios šalys. ITU vertinimu, jose net 96 procentai gyventojų iki šiol nepasiekė interneto. Azijos ir Afrikos regionų valstybės, kur infrastruktūra neauga taip sparčiai kaip technologijos, patiria didžiausią atotrūkį. Skurdžiausiose pasaulio šalyse internetu naudojasi vos ketvirtadalis žmonių – tai sukuria ne tik informacijos stokos problemą, bet ir tiesiog riboja galimybes mokytis, dirbti, plėtoti verslą ar gauti viešąsias paslaugas.
Afrika išlieka mažiausiai sujungtu žemynu. Čia prieigą prie interneto turi tik apie trečdalis gyventojų, nors mobilieji tinklai – ypač 3G – teoriškai apima beveik visą planetą. Infrastruktūra egzistuoja, bet realus ryšys daugeliui išlieka nepasiekiamas.
Europoje ir Amerikoje internetas – beveik kasdienybės sinonimas
Toliau nuo šių regionų padėtis jau atrodo kitokia. Europoje ir Amerikos žemynuose neprisijungusių žmonių dalis nesiekia nė dešimtadalio. Tai vietos, kur internetas tapo ne tik informacijos, bet ir ekonomikos pagrindu, o visuomenės, valstybinės paslaugos bei verslai veikia prielaida, kad ryšys yra prieinamas visiems.
Tačiau net čia egzistuoja spragos. Kaimo vietovėse interneto prieiga vis dar nėra universali: Europoje 13 procentų kaimo gyventojų neturi prieigos prie tinklo. Pasauliniu mastu ši dalis siekia net 42 procentus. Tai rodo, kad geografinė padėtis gali lemti daugiau už visą kitą – vos išvykus iš miestų centro, ryšio galimybės drastiškai sumažėja.
Kartų skirtis: jaunimas lenkia suaugusiuosius
Dar vienas reikšmingas aspektas – ryškėjantis kartų atotrūkis. Jauni žmonės, ypač 15–24 metų, statistiškai daug dažniau naudojasi internetu nei vyresnės kartos. Pasauliniu mastu prisijungusių jaunų žmonių dalis siekia apie 82 procentus, kai bendras gyventojų vidurkis – 72 procentai.
Afrikoje šis skirtumas dar ryškesnis. Tik pusė jaunuolių turi prieigą prie interneto, o tarp suaugusiųjų – vos trečdalis. Tai sukuria situaciją, kai skaitmeninės galimybės tampa ne tik statuso, bet ir amžiaus klausimu.
Kodėl ryšys vis dar nepasiekiamas: kaina, infrastruktūra ir socialiniai veiksniai
Nors pasaulyje sparčiai plinta 5G tinklai – jie jau apima daugiau nei pusę Žemės gyventojų – tai nėra visos problemos sprendimas. ITU duomenimis, 312 milijonų žmonių vis dar neturi net minimalaus 3G ryšio. Tačiau net ir turint ryšio infrastruktūrą, didžiausias barjeras išlieka kaina.
Prieigos prie interneto kaina, ypač mobilieji duomenys, daugelyje skurdžių šalių sudaro neproporcingai didelę šeimos biudžeto dalį. Šiuolaikinė ekonomika remiasi ryšiu, bet prisijungti prie jo – per brangu. Šiame kontekste ryšio problemos tampa platesniu socialinės nelygybės ženklu.
Skaitmeninės ateities planas: kaip sumažinti globalią prieigos duobę
ITU ataskaita primena, kad 2018 metais tik pusė pasaulio gyventojų turėjo prieigą prie interneto. Pandemijos laikotarpis paskatino ryšių plėtrą ir lūžį, tačiau jis nebuvo pakankamas, kad pakeistų ilgalaikę tendenciją. Net 2022 metais 37 procentai žmonių pasaulyje vis dar nebuvo internete. Šiandien tas skaičius sumažėjo, bet atotrūkis tebėra didžiulis.
Skaitmeninė įtrauktis reikalauja ne vien technologijų – reikia politinių sprendimų, investicijų, švietimo ir infrastruktūros, kuri būtų prieinama net atokiausiuose regionuose. Ryšio trūkumas jau nėra tik apie technologijas. Tai klausimas apie galimybes: kas turi šansą mokytis, dirbti, dalyvauti modernioje ekonomikoje, o kas lieka už jos ribų.
Internetą įpratome laikyti savaime suprantamu. Tačiau pasaulio žemėlapis rodo visai kitą vaizdą – tokį, kuriame milijardai žmonių dar tik laukia savo pirmo prisijungimo. Šis laukimas tampa ne tik technologiniu, bet ir socialiniu iššūkiu, kurį spręsti teks visoms valstybėms ir organizacijoms, siekiančioms tikros globalios pažangos.
Šaltinis: https://www.obnews.co/Flow/News/id/12772879.html
