Įsivaizduokite tobulą verslo modelį: kai ekonomika auga, jūs susižeriate visus pelnus ir išsivežate juos į užsienį. Kai ateina krizė, infliacija ar Europos Centrinis Bankas (ECB) drastiškai pakelia palūkanas – jūs neprarandate nė cento, nes absoliučiai visą finansinį smūgį be gailesčio permetate ant paprastų šeimų pečių. Skamba kaip legalaus lupikavimo utopija? Pabuskite. Tai nėra utopija. Tai – oficialus, Lietuvos banko stebimas ir laiminamas Skandinavijos bankų veikimo modelis mūsų šalyje, pavertęs Lietuvą klusnia finansine kolonija.
Ciniškas banko vadybininko atsakymas ir milijoninis pelnas kitą rytą
Susipažinkite su tipine Lietuvos vidurinės klasės šeima. Prieš kelerius metus jie paėmė paskolą savo pirmajam būstui. Viskas buvo apskaičiuota, biudžetas suplanuotas. Tačiau prasidėjus „Euribor“ šuoliui, jų mėnesinė įmoka drastiškai ir nevaldomai pakilo nuo 400 iki 700 eurų.
Šeima, matydama, kad atiduoda bankui pusę savo pajamų, nusprendžia elgtis civilizuotai. Jie užsiregistruoja vizitui ir kreipiasi į savo banką, prašydami bent laikinai sumažinti banko maržą (kurią bankas gauna papildomai prie „Euribor“).
Banko vadybininkas, sėdėdamas stikliniame kabinete, šaltai, be jokios empatijos atmeta prašymą: „Suprantame jūsų situaciją, tačiau tokia yra globali rinkos realybė. Mes privalome laikytis sutarties sąlygų, maržos peržiūrėti neįmanoma.“
Šeima grįžta namo sugniuždyta, galvodama, ko teks atsisakyti – vaikų būrelių ar atostogų. Tačiau tikrasis antausis smogia kitą rytą. Atsidarę naujienų portalą jie pamato didžiulę antraštę: tas pats bankas išplatino džiugų pranešimą spaudai akcininkams Švedijoje, skelbdamas apie 50 % išaugusį ketvirčio pelną. Ir to pelno variklis – ne inovacijos, ne geresnės paslaugos, o išimtinai padidėjusios palūkanų normos Baltijos šalyse.
Bankas krovėsi istorinius turtus būtent iš tų 300 eurų, kuriuos vakar ciniškai išlupo iš šios jaunos šeimos biudžeto.
Oligopolijos gniaužtai: kodėl jūs neturite kur pabėgti
Jei tai būtų laisva rinka, šeima tiesiog išeitų į kitą banką. Tačiau Lietuvoje laisvos bankininkystės rinkos nėra. Mes turime klasikinę oligopoliją – keli dideli skandinaviško kapitalo žaidėjai yra pasidalinę visą valstybės finansų pyragą.
- Jokios realios konkurencijos: Kai visi didieji bankai žaidžia pagal tas pačias nerašytas taisykles, jiems nereikia kovoti dėl kliento. Kam mažinti maržą ir išlaikyti lojalumą, jei klientas vis tiek neturi kur dėtis?
- Paskolų perfinansavimo spąstai: Pabandykite pereiti į kitą banką – jus pasitiks nauji turto vertinimo mokesčiai, notaro išlaidos, sutarčių sudarymo rinkliavos ir nauja, dažnai dar plėšikiškesnė, marža. Sistema sukurta taip, kad bėgti būtų brangiau nei kentėti.
Privatizuoti pelnai, nacionalizuotos rizikos
Ši situacija apnuogina pačią baisiausią finansinės kolonizacijos tiesą. Bankininkystė visada buvo pristatoma kaip rizikos valdymo verslas. Bet kokią riziką šiandien prisiima bankai Lietuvoje? Absoliučiai jokios.
Kai ECB kėlė bazines palūkanų normas, kad „atvėsintų infliaciją“, bankai Lietuvoje nieko nelaukę automatiškai perskaičiavo paskolų įmokas, užkraudami visą naštą ant gyventojų pečių. Tačiau kai reikėjo pakelti palūkanas už gyventojų indėlius, tie patys bankai vilkino procesą mėnesių mėnesiais, mokėdami grašius, kol patys iš ECB lobo milijonus už centriniame banke laikomus pinigus.
Skandinavijos bankai Lietuvą naudoja kaip tobulą melžiamą karvę: jie susižeria „Euribor“ grietinėlę, pasiima savo neliečiamą maržą, o jei šeima bankrutuos – bankas tiesiog atims ir parduos jų butą, vėlgi nepatirdamas jokio nuostolio.
Lietuvos bankas ir valstybės bejėgystė: tylūs stebėtojai
Kur šioje dramoje yra valstybė? Kur yra Lietuvos bankas, kurio tiesioginė misija – prižiūrėti finansų rinką ir ginti viešąjį interesą?
Užuot trenkę kumščiu į stalą ir pareikalavę bankų solidarumo su visuomene (kaip tai daroma kitose Europos valstybėse, ribojant maržas ar įvedant griežtus socialinius saugiklius), mūsų politikai ir prižiūrėtojai apsiriboja „rekomendacijomis“ ir bejėgiškais pareiškimais apie tai, kad „rinka pati susireguliuos“.
Valstybė tapo tylia stebėtoja, leidžiančia užsienio kapitalui išsiurbti milijardus eurų iš Lietuvos ekonomikos kraujotakos. Kiekvienas euras, kurį jūs permokate bankui už pabrangusią paskolą, yra euras, kurio jūs neišleidžiate vietinėje kavinėje, nesumokate vietiniam meistrui ar neinvestuojate į savo vaikų išsilavinimą. Tai tiesioginis Lietuvos ekonomikos dusinimas vardan akcininkų dividendų Stokholme.
Mes privalome nustoti aklai tikėti bankų pasiteisinimais. Tai nėra „natūralūs rinkos dėsniai“. Tai – plėšikavimas vidury baltos dienos, kuriam leidome tapti legalia norma.
