Skelbimas kabo mėnesiais, o skambučio nėra: šių automobilių Lietuvoje nebeperka niekas

Tai, kas dar visai neseniai buvo laikoma kone idealiu miesto automobilio receptu, šiandien daugeliui savininkų tapo nemalonia staigmena. „Peugeot 208“, „Citroën C3“ ir „Opel Corsa“ ilgą laiką atrodė kaip tikras laimikis: kompaktiški, ekonomiški, šiuolaikiški, su „protinga“ įranga ir patrauklia kaina. Būtent todėl šie modeliai savo laiku buvo graibstomi iš salonų, o naudotų automobilių rinkoje laikėsi gan tvirtai.

Tačiau dabar situacija pasikeitė kardinaliai. Praėjus keleriems metams, tie patys automobiliai pradėjo kelti galvos skausmą – ne dėl dizaino, ne dėl komforto, o dėl to, kad juos parduoti tampa vis sunkiau. Savininkai pastebi vieną keistą reiškinį: net ir tvarkingas automobilis, kuris atrodytų vertas normalios rinkos kainos, staiga nebeatrodo patrauklus pirkėjams. O jeigu kažkas ir susidomi – prasideda derybos, kurios baigiasi labai nemaloniu rezultatu: siūloma suma būna gerokai mažesnė, nei tikėtasi.

„PureTech“ variklis – reputacija, kuri sugriovė pasitikėjimą

Pagrindinė šios situacijos priežastis – „PureTech“ benzininis variklis, kuris ilgainiui įgijo prastą vardą naudotų automobilių rinkoje. Būtent jis, pasak Prancūzijos šaltinių, tapo tuo elementu, kuris sugadino šių modelių „sėkmės istoriją“.

Problema slypi variklio konstrukcijoje: paskirstymo diržas čia dirba alyvos aplinkoje, todėl ilgainiui pradeda dėvėtis greičiau, nei daugelis tikėtųsi. O blogiausias scenarijus savininkams yra tas, kad susidėvėjus diržui gali prasidėti grandininė gedimų virtinė, kuri baigiasi brangiu remontu. Tokiais atvejais tai nebėra smulkus servisų reikalas – tai gedimai, kurie gali pareikalauti rimtų sumų ir kartais net sukelti klausimą, ar automobilį apskritai verta tvarkyti.

Ir nors ne visi automobiliai patiria šią problemą vienodai, rinkos psichologija veikia negailestingai: užtenka, kad variklis įgytų „rizikingo“ reputaciją, ir to pakanka, kad pirkėjų elgesys pasikeistų.

Naudotų automobilių rinkoje jie tapo nepageidaujami

Būtent todėl šie automobiliai šiandien susiduria su paradoksu: jie gali atrodyti tvarkingi, prižiūrėti, su normalia rida ir gražia komplektacija, tačiau pirkėjai vis dažniau žiūri į juos atsargiai. O dar skaudžiau – atsargiai žiūri ir naudotų automobilių prekybininkai.

Kai kurie jų tokių modelių apskritai nebenori priimti, nes rizika jiems tampa per didelė. Logika paprasta: jei automobilis turi variklį, kuris pirkėjams kelia baimę, jis stovės aikštelėje ilgiau, kainą teks mažinti, o galiausiai problemos gali tekti aiškintis pačiam pardavėjui.

Kai kurių prekybininkų pozicija dar griežtesnė: jie sutinka priimti tokius automobilius tik tuo atveju, jei dar galioja gamintojo garantija. Kitais atvejais pasiūlymas būna elementarus – arba visai atsisakoma, arba pasiūloma suma, kuri savininkui atrodo beveik įžeidžianti.

i

Kainų kritimas – didesnis nei konkurentų

Kai kurios analizės rodo, kad šių modelių vertė krenta ypač stipriai, ir tai ima aiškiai matytis palyginus su konkurentais. Skaičiai iškalbingi: pavyzdžiui, „Peugeot 208“ iš ankstesnių metų gali būti praradęs daugiau nei pusę vertės, kai tuo metu panašaus laikotarpio „Volkswagen Polo“ vertė krenta švelniau.

„Citroën C3“ taip pat patenka į tą pačią rizikos zoną – kai kurių metų modeliai praranda reikšmingą dalį savo kainos, ir tai jau nebėra įprasta „naudoto automobilio amortizacija“. Tai vertės nuosmukis, kurį lemia baimė ir nepasitikėjimas, o ne vien amžius ar rida.

Tokiose situacijose rinkoje pradeda galioti viena taisyklė: net jei jūs prižiūrėjote automobilį puikiai, pirkėjas vis tiek bijos, kad jam pasitaikys „tas vienas blogas atvejis“. Ir jis tą riziką tiesiog perkelia į kainą.

„Stellantis“ bando gelbėti situaciją, bet baimė vis dar stipresnė

Koncernas „Stellantis“, kuriam priklauso šie prekių ženklai, supranta, kad pasitikėjimas nėra smulkmena – ypač kai kalbame apie variklio reputaciją. Todėl į rinką paleistos priemonės, kurios turi nuraminti pirkėjus ir savininkus.

Gamintojas pratęsė garantiją iki 8 metų arba 160 tūkst. kilometrų, taip pat siūlo įvairias premijas tiems, kurie keičia senesnį modelį į naujesnį. Tai aiškus bandymas parodyti, kad situacija kontroliuojama, o problemos nėra paliekamos klientams vieniems.

Vis dėlto rinkoje ne viskas keičiasi taip greitai. Garantija yra viena, tačiau reputacija – visai kas kita. Net ir turint papildomą apsaugą, daugelis pirkėjų vis tiek jaučia psichologinį diskomfortą: o kas bus, jei variklis „paslysta“? Kiek tai kainuos? Ar užteks garantijos? Ar remontas nebus komplikuotas?

Dėl to šie modeliai dar kurį laiką, panašu, bus „paženklinti“ įtarumo šešėliu. Ir kol tas šešėlis neišnyks, daliai savininkų teks susitaikyti su liūdna realybe: automobilis, kuris atrodė kaip puiki investicija, šiandien naudotų automobilių rinkoje vertinamas kur kas atsargiau, nei jie kada nors galėjo įsivaizduoti.